NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9816&OId=6925

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo du broliai vagys, ale jau jie tiek prisivogė, kad jai jiems buvo per mažas darbas. Juos nieks nepagau nė nieko, tik kad tur po mažai vaginėt, o jiedu buvo labai an to darbo išmintingi. Sako:
– Aime in didelį miestą, in karališką, – kaipo čia in Petrapylę arba in Varšavą.
Nuvėjo, nusipirko jiedu po mūrą. O jiedu labai išmintingi buvo ant vogimo. Sako:
– Dabar mes turime insitaisyt vogt in minsą, tai mes ten pinigų imsim, kiek mes norėsim.
O minsa stovėjo ne per toli no didelės upės. Nuvažiavo jiedu in kitą žemę, pasamdė žmonių, parvežė upe in tą miestą, padarė stiklo tokias bačkas, iš po vandens pradėjo kast skylę prie minsos, iškasė gražiai, užmokėjo. Jie sau nuvažiavo in savo žemę, o čia nieks nieko nežino. Jiedu, vagys, paskui inlindo tąj skyle naktįj, grindyse skylę išpjovė, inlindo, pajėmė jiedu pinigų 40 milijonų, pasidalino po 20, išlindo, tą skylę no vandens gražiai uždarė, parėję gyvena sau.
Atėjo ant rytojaus in minsą – kad daug pinigų išimta. Davė žinią karaliui. Karalius su savo pačia, su vaikais vaikščioja ir šnekasi, o vagiui jau rūpi, ką šnekės karalius no pinigų. Karalius šneka in savo vaikus, in pačią, sako:
– Viskas būt gerai: vaiskuos gerai ir visoj žemėj, tik tiek ledaka, kad šiąnakt kasžin kas pavogė iš minsos pinigų 40 milijonių. Sargyba stovi, užrakyta ir vidury jokio ženklo nėr, per kur išimta, o pinigų nėra.
O karaliaus duktė labai išmintinga buvo, sako tėvui:
– Čia mieste yra du toki meisteriai, katrie tuos pinigus pavogė.
Karalius sako:
– N’o kaip juos galėtume pagautie?
Sako:
– Tuojaus pagausim. Aikit in minsą žiūrėt, turbūt bus kur išpjautos grindys.
Nuvėję atrado grindyse išpjautą skylę, vašku užteptą. Tą atlupo, atrado skylę, išmūrytą iki upei. Dabar sako toj duktė:
– Jam to vieno sykio nebus gana, jis da ateis. Čia reiks minsoj pritaisyt kubilą smalos, o kaip jis čia versis, tai jis inpuls in tą smalą, o čia prigert negalės ir nė išlipt negalės, ir rasim mes čia jį.
Vienas iš tų vagių buvo ženotas. Ateinančią naktį ateina tas Ženotasis pas tą neženotą, sako jam:
– Mums tiek daug kaštavo toj prietaisa prie tų pinigų, o dabar neinam mes jų imtie.
O tas jaunikis, jau jis žino, kad karalius šnekėjo apė tuos pinigus, mislija sau, gal kas būt negerai, sako:
– Dabar jau turime gana pinigų, galim palauktie toliau, kada galėsim parsineštie.
O tas atsako:
– Tu neženots, tau mažiau reikia, o man reikia vaikus leist in mokslą, reik ant drapanų – jau man daugiaus išeina.Kad tu neini, tai aš ainu viens.
Sako:
– Aik.
Tas kaip tik nuvėjo, kaip tik vertės iš tos skylės – tiesiog in smalą! Stovi nabagutis smaloj.
Ale toj jo pati nesulaukia jo pareinant. Atėjo pas aną brolį, atėjus atrado aną namie.
– Na, ar tu nėjai su mano vyru, kur jis ketino aiti?
– Aš nėjau, jis nuvėjo viens, ale ir man jau rodos, kad jau reikėjo sugrįžt.
Aina pažiūrėt. Nuvėjo tenai – jau ans smaloj. O ištraukt jo jis iš ten negal. Sako:
– Brolau, jau tau vienok bus galas, kaip tave čia ras, o da ir mus tu išduosi, ir mes visi pražūsim.
Ėmęs tam savo broliui nupjovė galvą ir padėjo in smalą.
Antryt rado tą smaloj, sako:
– Tai matai, pinigus išvogė ir da negyvėlį inkišo in smalą.
Ale žiūri, kad pinigų nimta. O toj duktė karaliaus sako:
– Na, tai vieną jau turim, o da viens toks kytras yr čia mieste. – Sako: – Tą kūną reik gražiai smalą numazgot, padaryt kartuves laukuos ir jį pakabyt, tai tik kas nor iš jo giminės ateis prie jo.
Tuojaus kaip bematant jį pakabino, pastatė būdele ir sargą.
Ale dasižinojo jo pati, kad jau jis kabo, atėjus pas šitą brolį:
– Aisu, – sako, – aš pas jį, nor atsiverksu, kiek galėsu.
Šits sako:
– Neik. Kaip tu tik nuveisi, tai tave pagaus, o paskui tu ir mane išduosi. – Sako: – Jei jau tu negali apsiait be to verkimo, tai padarykim šiteip.
Nuvėjęs nupirko labai brangių gėrimų kvepiančių ir labai brangių pyragų, sudėjo in kašiuką, sako:
– Te tau šitą kašiuką ir aik, tai kad kur pamatysi akmenį, aik pro tą akmenį, žiūrėk in tą negyvėlį, neva užkabyk koja už akmens, pulk an to akmens, sumušk viską, o paskui verk neva tų brangių daiktų – ir atsiverksi, kiek tik norėsi.
Nuvėjus ant akmens parpuolė, o tiek verkia, tiek verkia. Tuojaus sargai ją pajėmė:
– Tai turbūt šita jo pati.
O toj sako:
– Kas aš per pati jo... Aš asu vieno pono tarnaitė, atsiuntė mane brangių gėrimų parnešt, o aš aidama nusižiūrėjau in šitą pakartą, akmuo pasipainio, parpuoliau, sutryniau pyragus ir sumušiau bonkas su brangiais gėrimais. Kur aš dabar gausu pinigų už juos užmokėtie? – O vis verkia. – Tai aš jų verkiu, nes man ponas nedovanos...
Davė žinią karaliui, kurs pribuvęs rado ją verkiančią, ir jam išrodė, kad ji tų gėrimų verkia, nes net ir tas daiktas kvepėjo tais gėrimais. Pasigailėjo jos karalius, davė jai pinigų, kad galėtų ait daugiau gėrimų pirktie, o ji, atsiverkus iki gana, parėjo namo. Namie vėl vietos negauna, kad tas kūnas jos vyro kabo, pakol supus. Aina pas aną brolį, sako:
– Ką mes darysim, kaip mes tą kūną galėtume in žemę pakastie?
Sako:
– Tik tu tylėk, aš jau rasi jį pakasu.
Nusipirko no rakalio porą kumelkų ir vežimėlį, nusipirko tokio vandens, kad no to tur užmigtie, atvažiau pas tuos sargus ir važuoja aplink juos, šaukdamas:
– Priimkit jūs mane sušilt – jau baigiu šalt, tos jau mano kumelaitės baigia stipt...
Prijėmė jį in būdutę susišilt, o tas neva išsitraukė tokią bonkutę, neva pavuostė, sako:
– Kad ne šits vandenėlis, tai jau būčia sušalęs. Jei norit, duosu ir jum po biskį pavuostyt, tai nebus ir jum teip šalta.
Tiem davė pavuostyt. Kaip tik pavuostė, tuojaus visi užmigo, o tas tą kūną – in vežimėlį, nuvežė in tą didelę upę, po ledu su vežimu, su arkliais pakišo, o vanduo nunešė.
Ant rytojaus atvedė kitus sargus – žiūri, kad tie visi negyvi, o jau to kūno nėr. Pargabeno tuos sargus, nurengė visus permiegojo jie visą parą. Kaip tik išmiegojo, tuojaus jau viens kruta, kits kruta, ir visi atgijo. Toj karaliaus duktė sako:
– Čia da viens yr kytras, ale aš jį pagausu. – Sako savo tėvui: – Padaryk balių, čia sušauk vyrus viso miesto, o aš tą turu pagautie.
Tie visi suvėjo, o ji, toj karaliaus duktė, tokį pūsterėjo kvapą ant jų iš bonkutės – tie tuojaus visi sumigo, o toj karalaitė išpjovė tam vagiui sidabrinio rubliaus didume pade šmotelį skūros. Ale tas vagis buvo užsikišęs vata nosį, tai jis to kvapo nesuvuodė ir nemiegojo. Na, toj pana sako:
– Antryt kaip leisim per bromą, tai rasim, katras tai daro.
Toj kaip išėjo, jis atsikėlęs ėmė pjaustyt visiem pade tokią skylę – mažiem, dideliem, seniem, jauniem. Kaip atėjo antryt išleist, katro tik žiūri, tai to išpjauta pade skylė. Vėl nežino katras. Na, toj duktė sako:
– Da sykį vieną šposą darysu, o aš jį turu paimt.
An sklepo prisitaisė tokią lovą: pusę prisišrubavo, o pusė tik teip kabojo ant oro. Sušaukė karalius vėl visus, toj pana atsigulė an tos lovos ir paleido tokį kvapą. Kitiem nieko, o tas vagis negal trivot, tur ait pas tą paną. Nuvėjo pas ją, sako:
– Ar aš negalėčia pas tave gult?
Toj:
– Kodėl ne, aš tik to ir laukiu.
Tas kap tik gulė an tos lovos, teip ir nuskambė in tą skiepą. Toj pana nuvėjus vėl giriasi, kad jau ji vėl tą vagį tur. O tas vagis kaip pradėjo rėktie – žmonės ėmė bėgt žiūrėt, kas ten rėkia, ėmė pult in sklepą, ko tolyn, to daugyn pripuolė. O tas vagis per galvas išlipo ir ten vaikščioja su visais. Ale jau ateina tą vagį išimt – žiūri, kad ant poros šimtų žmonių sklepe negyvų, o kiti be kojų, kiti be nosių, kiti be rankų, o jau to vagies nėr. Na, jau tas karalius sako:
– Dukte mano, matau tave išmintingą asant, ale bet nieko negalėjai padarytie. Dabar jau aš kytravosu, ar nebus kas. Aš prižadu, kad prisipažys, katras teip gal padarytie, bus mano žentu, iki aš gyvas, valdys pusę karalystės, o man mirus – visą.
Tas vagis mato, kad jau prisiegauja, tai bus teisybė, nuvėjęs sako:
– Aš tai toks, kur tai viską padariau.
Karalius tuojaus jį apženijo. Iki gyvas da buvo karalius, tai valdė pusę karalystės, o kaip numirė, tai visą valdė. O koks ten buvo balius! Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo.

PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1895

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 162-166, Nr. 80
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 80
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal