NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9907&OId=6991
PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną sūnų. Tas sūnus jau buvo suaugęs. Tėvas jam sako:
– Vaike, jau tu parėjai in metus, o aš jau senas, važuok kur, apsirink mergą, veskie...
Tas karaliūnas išvažinėjo vienoj karalystėj, kitoj karalystėj – neapsirenka sau mergą. Rado vienoj karalystėj mergą karalaitę, ir ji jam labai dabojos, kad jau kitokios jis ant svieto nenorėjo rastie. Ale toj pana jam išsyk atsakė:
– Kad tu per prasto unaro ir aš už tavęs negaliu aitie, nes mano tėvas yra didelis karalius, o tu prieš jį visai menkas, ir už tai aš už tavęs ait negaliu.
Tas karaliūnas parvažiau namo, sako savo tėvui:
– Apėjau vieną karalaitę toj ir toj žemėj, ale neina už manęs, kad aš jai per prastas. O kad aš jau ją negaunu, tai jau aš kitą nevešu.
Papasakojo jis savo nelaimę vienam jenarolui. Tas jenarolas nedurnas buvo, davė jam rodą tokią, kad aitų pas dziegormeisterį pasimokytie dziegorninku. Metė viską, tuojaus nuvėjo pas dziegormeisterį mokytis. Biskį jam ten parodė apė dziegorių, jau jis biskį suprato apė tą darbą. Prisipirko visokių navatniausių dziegorių, kad vieni, kaip užsuka, kukuoja, kiti – dainuoja, kiti – grajija. Susidėjo in krepšį, nukeliavo in to karaliaus miestą, nusipirko sau butą, jau jis ten pasikabino tuos dziegorius an sienų ir krečia šposus su tais savo dziegoriais. Atneša kas pataisyt, tai jis, kaip gerai nemoka taisyt, o pinigų jam užtenka, tą tuojaus senąjį numeta, duoda naują – ir tuojaus nusišaukė tam mieste dideliu dziegormeisteriu.
Dasižinojo apė jį tas karalius, pašaukė jį dėl pataisymo dziegorių. Pasijėmė savo visus tuos dziegorius, nuvėjo pas karalių, sako:
– Turite man duot atskyrium stubą.
Tuo davė jam. Jis ten pažiūrėjo in tuos karaliaus dziegorius, sako:
– Jau seni, niekam neverti, sudilę.
Tuojaus jis in vietą tų pakabino naujus, dėl to, kad jis tų senų nemoka pataisytie. Ten jis savo tuos dziegorius užsuko – tie grajija, dainuoja, kukuoja visokiais balsais!
Ale to karaliaus tarnaitė išgirdo, kad teip gražiai grajija, nuvėjo ji vieną nusipirkt. Atėjus pagarbino.
– Ant amžių.
– Pon dziegormeisteri, ar neparduotumėt man vieną dziegorių?
– Kodėl ne, aš sau juos nelaikysu.
– Tai kiek vertės?
– Ot šiandie jau kelis pardaviau, jau gerai uždirbau – jums galiu ir teip vieną padovanotie.
Ir jai davė vieną. Toj parsinešė, pasikabino ties lova, teip kaip užsuko, tai tas visokiais balsais kukuoja.
Aina kita tarnaitė pirkt, o kaip nuvėjo, ir tai vieną padovanojo. Toj atsinešus pasikabino an sienos vėl ties savo lova.
Ale ateina toj karaliaus duktė pas tais tarnaites, pamatė tuos dziegorius, klausė:
– Kur jūs gavot tokius dziegorius?
Sako:
– Čia yr pas mus toks dziegormeisteris, tai jis mum po vieną padovanojo.
Toj karalaitė davė kiek reik pinigų, sako:
– Aik, – in tą tarnaitę, – nupirk ir man tokį dziegorių.
Ale toj nuvėjo merga pas tą dziegormeisterį, sako:
– Atsiuntė mane karalaitė, ar neparduotumėt dėl jos dziegorių.
Sako jai:
– Aną negaliu be to paties žmogaus duotie, nes jam raik parodyt, kaip užstatyt ir viską. Kitam duot negaliu, tegul pati ateina.
Atėjus pasakė:
– Sako: „Kitam žmogui duot negaliu, tur pati ateit“.
Na, toj pana užsimanė, kad nusipirkt tokį dziegorių, aina pati. Nuvėjus pagarbino, sako:
– Pon dziegormeisteri, ar negaučia pas jus pirkt dziegorių?
– Kodėl ne...
– Kiek reiks?
– Kaip anom teip daviau, ką aš no jų prašiau, gavau, tai ir jūs teip, jei norit, tai duosu ir jum.
Ji apsiėmė. Jis ją tuo – in lovą. Pagulėjo su jąj, kiek jam reikėjo, davė panai geriausį dziegorių, o pats išėjo no to karaliaus.
Ale jau viens mėnesis, kits, tolyn – jau tėvai pažino, kad jau ji nedrūta. Klausė tėvas:
– N’o kas čia?
Duktė pasisakė: teip ir teip, kad tai tas dziegormeisteris tai vis padarė. Tėvas už tai ant jos perpyko ir išdavė dekretą, kad tą ir tą dieną ją sušaudys ant pleciaus, o jei kas išsiras ją vestie, tai jai bus dovanota.
Teip kaip tik atėjo ta diena, išvedė ją ant sušaudymo, tas dziegormeisteris apsirengė suplyšusiom drapanom, atėjęs pas ją užmetė ant jos baltą skepetaitę – tuojaus jai buvo dovanota, ir tuojaus juos apženijo. Paskui ją tas jos vyras už tai vargino, po karčemas maitino silkių galvom ilgą laiką, paskui pasamdęs žydą, su pusgyve kumelaite atvežė pas savo tėvus, o jis pats atsiliko paskui, parvažiau karietoj. Pas aną karalių jau jai davė gražius drabužius, aprengė, ir tada jos vyras pasirodė jai karalaičiu. Tada ji, pamačius, kad jos toks vyras, puolė ant kelių prieš jį, o jis jai pripažino, kad jis ją prigavo.
– O aš už tai, – sako, – tik tave varginau, kad tu pirmai už manęs nenorėjai aitie.
O paskui jau buvo antra veseilia, didelis balius. Ir aš ten pribuvau.
PATEIKĖJAS: Liudvikas Baronas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1895
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, mstl., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Bartninkai, Vilkaviškio pav.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 179-181, Nr. 86
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 86
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas