NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10096&OId=7125

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo tris sūnus. Ale jis juos sumislijo visus ansyk ženyt, sako:
– Vaikai, jau užaugot in metus – turite visi sykiu ženytis. Kaip josit pas mergas, tai aš pirma šausu, o kur kulka lėks, ten jokie, ir kas tą kulką paims, tai toj bus merga, ir ją gali parsigabęt.
Jau jojo vyriausias sūnus pas mergą. Tėvas išėjęs iššovė – toj kulka lekia iš valios, o tas joja. Atjojo in kitą karalystę, – ant karaliaus dvaro laikosi kulką karaliaus duktė, an gonkų stovėdama. Toj duktė negraži buvo, nes ji buvo raupuota. Parsigabeno jis ją. Na, jau tas turi.
Dabar jau joja antras. Tėvas išėjęs iššovė – vėl toj kulka lekia, jis joja paskui tą kulką. Atjojo in kitą karalystę, in karaliaus dvarą – laikosi karaliaus duktė kulką. Jau toj buvo gražesnė, ir tas ją parsigabeno. Jau tur ir antras.
Dabar joja jau jauniausias. Tėvas išėjęs iššovė – joja jis paskui kulką. Atjojo in kitą karalystę, in karaliaus dvarą – laikosi kulką ant gonkų žalioji varlė. Dabar jau jis visas persigando, ale ką daryt? Jo tėvas prisakė, kad kas tą kulką turės, tai tą reik imt, – ima jis tą varlę. Parsigabeno namo, paleido ją po lova. Toj varlė pakuokšt pakuokšt po lova ir kvaksi sau.
Dabar prieš veseilią atidarė tos mergos langus – atlėkė visokių gražių karališkų dovanų. O toj varlė atidarė, tai atlėkė per langą – da puikesnės kaip anų.
Toj varlė dieną buvo varlė, o naktij pasideda tą skūrą ir – tokia pana graži, kad kitą tokią ant tos pasaulės nebuvo, ir vis, būdavo, ateina pas jį ir atsigula in lovą. Kaip naktij, jis linksmas, džiaugiasi su tąj pana, o kaip ateina diena, jam liūdna, jis nežino, ką daryt. Ale jis sumislijo, kad reik jai tą skūrą sudegyt, ir ėmęs atsinešė žarijų. Vakare, kaip toj pana tik pasidėjo tą skūrą, teip tas karaliūnas užmetė ant ugnies, ir jau dega. Toj pajuto, kad jau dega, smirda, tuo šoko prie jos, ateina – jau suspirgėjus.
– Na, dabar tai jau tu mane prapuldei!
Tuo atsisėdus parašė gromatą pas savo vyriausią seserį ir sako:
– Eik pas kalvį, kad tau nukaltų geležinius čebatus ir krepšį, ir tegul padaro tokį šmotą geležies kaip bandutė pyrago, tą insidėk in tą krepšį ir paimk tą gromatą ir nunešk pas mano seserį. Ten rasi lovą paklotą. Tu kaip nuveisi, tai tuoj in tą lovą atsigulk ir an kaktos pasidėk tą gromatą. Tai jei tu iškentėsi, tai gal mudu kada suveisim in porą, o jei ne, tai jau tu ne mano, aš ne tavo. Tu mane padavei an didžiausių kankinimų.
Ir tuo išlėkė per langą.
Dabar tas karaliūnas tuo nuvyko pas kalvį – padarė jam geležinius čebatus, krepšį ir tokią geležies bandutę. Pajėmė tą gromatą ir aina. Aina aina, daėjo tą dvarą. Tam dvare nieko nėra, nė šunes. Inėjo in pakajus, rado lovą paklotą. Jis tuo in tą lovą, visas užsiklojo, o an kaktos pasidėjo tą gromatą.
Neilg trukus su perkūnijom parlėkė toj sesuo, spjovė:
– Kas čia smirda žmogiena? O, tai, tai čia tu, svainuti! Tu gers paukštis, tave verta sudraskyt.
Ale paėmė tą gromatą nog jo kaktos, perskaitė:
– Na, – sako, – kelk, aik šen, duosu valgyt. Jau teip toli atkeliavai, nuilsęs.
Tas tuo atsikėlė. Sako:
– Še tą tavo geležinę duoną.
Padavė tą krepšį su duona. Kaip tik pridėjo peilį prie tos geležies, teip ta geležis pavirto in pyragą. Tą pyragą suraikė, jis pavalgė. Sako [ta sesuo]:
– Aik in sodą pavaikščiot.
Tas nuvėjo in sodą, pavaikščio – žiūri, kad jau tie čebatai visai suplyšo. Atėjo in pakajų. Čia ne po ilgam jau atūžė su trenksmu. Sako [ta sesuo]:
– Kur aš tave pakavosu?
Jį pakišo po pečium. Ale atėjo [jo pana] in pakajų ir bėdavoja in ją, sako:
– Ką man tas nevidonas padarė, kokias aš kančias kenčiu!
O anoj sako:
– Kad tu pamatytum savo vyrą, ką tu jam darytum?
– Aš jį sudraskysu in smulkius šmotelius.
Ale ji tuo išlėkė, o tas išlindo iš po pečiaus. Sako toj sesuo:
– Dabar aik pas kalvį, nusikaldyk geležinius čebatus ir vėl tokį krepšį. Ateik, tai aš tau duosu gromatą pas kitą seserį. Nuveisi – vėl rasi lovą paklotą, tai tu atsigulk, užsiklok ir gromatą pasidėk an smakro.
Dabar jis tą viską padarė, pajėmė tą gromatą ir aina. Aina aina, daėjo in tą dvarą. Tam dvare vėl nieko nėra. Nuvėjo in pakajus, žiūri – lova paklota. Jis in tą lovą atsigulė ir užsiklojo, o tą gromatą pasidėjo an smakro.
Ale ne po ilgam jau parūžia su trenksmais. Atėjo in pakajus, spjovė:
– Kas čia smirda žmogiena! A, tai tu, svainuti! Tave reiktų sudraskyt.
Ale tuo pajėmė tą gromatą, perskaitė, sako:
– Kelk, aik šen valgyt. Ar turi savo duonos?
Jis padavė tą krepšį. Toj kaip tik pridėjo peilį, tuo ta geležis pavirto in pyragą. Tą pyragą suraikė, pavalgė. Dabar sako:
– Aik in sodą, pavaikščiok.
Jis pavaikščio – žiūri, kad jau tie čebatai suplyšo. Atėjo in pakajus – klauso, kad jau atūžia.
– Dabar, – sako [sesuo], – kur aš tave pakavosu? Lįskie čia už lovos.
Tas užlindo. Atėjo in pakajų [jo pana], sako:
– Kad tu žinotum, kaip man sunku.
O toj sesuo sako:
– Kad tu pamatytum savo vyrą, ką tu jam darytum?
Sako:
– Aš jį perplėščia in keturias dalis.
Pašnekėjo ir išlėkė. O jis išlindo iš užlovės. Sako [sesuo]:
– Aik dabar pas kalvį, tegul padaro tau geležinius čebatus ir tokį krepšį, aš duosu gromatą pas jauniausią seserį. Kaip nuveisi in tą dvarą, rasi lovą paklotą. Tai tu atsigulk, užsiklok ir gromatą pasidėk an krūtinės.
Nuvėjo pas kalvį, padarė jam geležinius čebatus ir krepšį, ir aina. Ėjo ėjo, atėjo teipgi in tą dvarą. Ir tam dvare visai nieko nerado, nė jokį gyvulį. Nuvėjo in pakajus, rado lovą paklotą. Jis in tą lovą atsigulė ir užsiklojo, o an krūtinės pasidėjo tą gromatą.
Ne po ilgam jau parūžė. Atėjo in pakajus, tuo nuvėjo, pajėmė gromatą no krūtinės, perskaitė, sako:
– Kelk, aik valgyt.
Vėl pajėmė tą jo krepšį. Kaip tik pridėjo peilį prie tos geležies, tuoj toj geležis pavirto in pyragą. Suraikė, pavalgė.
– Dabar, – sako, – aik in sodą pavaikščiot.
Nuvėjo jis in sodą, pavaikščio, jau žiūri – tie jo čebatai suvisai nuplyšo. Atėjo in pakajų, ten jie šnekasi, ir tik atūžė ir eina [jo pana] in pakajų, o toj [sesuo] sako:
– N’o kur aš tave dabar dėsu? Lįsk po andaroku.
Tas tuo palindo. Toj tuo atėjo in pakajus ir jau linksma. Klausia šita:
– N’o kad pamatytum savo vyrą, ką tu jam darytum?
– Nė ką daryčia, nė...
Tuoj toj pasikėlė, sako:
– Ogi va tavo vyras.
Tuo ta savo vyrą pasveikino, padėkavojo, ką padėjo jai atpakūtavotie, ir nukeliau jiedu in tėviškę. Parėjo in tą karalystę pas tėvą. Jau anie [broliai] rengiasi ženytis, ir tuo visi trys sykiu apsiženijo, ir jam tėvas pavedė karalystę.
O ta karalaitė prakeikta buvo dar negimusi. Kad ji būtų varle buvus iki šliūbui, kad tą jos skūrą būtų nesudeginęs, tai ji ir teip an šliūbo jau būtų buvus pana.

PATEIKĖJAS: Ona Aidukaitienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 107-111, Nr. 39
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 39
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal