NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10188&OId=7218
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno mažoje trobelėje viena sena motina su trimis sūnumis. Rudenį paskerdė jie meitėlį ir pritaisė mėsos sūdytos ir rūkytos. Ir sako sūnūs motinai:
– Nevirk mums dabar tos mėsos, tegul lieka pavasariui.
Jie norėjo, kad mėsa liktų pavasariui, kada bus sunkūs darbai. Motina ir nevirė jiems tos mėsos. Jie gavėjo, kad tik mėsa liktų jiems išėjus arti.
Išvažiavo jie vieną dieną visi trys į mišką, motina viena namie teliko. Žiūri – atvažiuoja pas jos padegėlis. Pasisakė esąs Pavasaris (jo pavardė tokia buvo) ir prašo jos, idant jam ką duotų. Motina, išgirdusi, kad jis save Pavasariu pavadino, atidavė jam visą mėsą, o padegėlis linksmas dėkavodamas išvažiavo.
Ant vakaro sūnūs sugrįžo. Motina tuojaus pasigyrė jiems, kad visą mėsą atidavusi jau pavasariui. Išgirdę tai sūnūs didžiai supyko, ir du vyresniuoju sako:
– Užmuškime motiną, ir gana. Ji tai padarė, kad badu stipsime par darbymetį!
O jaunesnysis sako:
– Ne, nemuškita, palaukita, aš eisiu par svietą, ir jeigu nerasiu kvailesnės už savo motiną, tada ją galita užmušti.
Abu vyresniuoju broliu sutiko. Sako:
– Eik.
Išėjo. Eina sau jaunesnysis brolis keliu, priėjo kiemą, žiūri – žmona vištą bemušanti.
– Už ką gi tamsta teip tvoji nelaimingąją vištaitę? – klausia jos.
– Matai tamsta, priperėjo tiek viščiukų, o nei vieno papo neturi – kuo juos dabar penės? – sušuko pikta boba.
Prasijuokė keleivis ir eina tolyn ieškotų dar kvailesnių. Paėjęs keletą verstų, žiūri – boba tvoja veršius.
– Už ką gi juos tamsta teip tvoji? – klausia jos.
– Mat pastačiau jiems kopėčias, noru, kad jie lįstų ant stogo, samanai žaliuoja, galėtų paėsti, gi tie kvailiai nenori niekaip eiti.
Palingavo galvą ir eina tolyn. Panorėjo gerti, įėjo į vieną trobelę – nusistebėjo: boba laksto vis iš grinčios į priengę*, pagriebs grinčioje košės šaukštą ir lekia į priengę pieno ir teip laksta be galo.
– Kodėl tamsta neįsineši pieno į grinčią ir nepasistatai ant skuomios?
Bobelė paklausė, pieną atnešė ir pastatė ant skuomios, bet košę išnešė į priengę ir vėl lakstyti pradėjo. Paliko ją ir eina į dvarą. Priėjo pirm prie kiaulių migio, žiūri – kiaulė vaikščioja šalyje durių, krūkia. Dar iš namų pamatęs išeinant ponią, ėmė kiaulei kloniotis iki žemei. Poni, pamačiusi jį besikloniojantį, klausia:
– Ko nori nuo kiaulės?
Tas gi atsako:
– Poniutė, prašau jos, idant būtų teip maloni ir eitų pas mūsų į svočias.
Poni pradėjo juokties, net leipti, kad pas mužikų kiaulės svočiauja. Pasakė leisianti, teeinie.
– Reikia, kad tamsta dar arklį ir račiukus duotumei – negražu svočiai pėkščiai eiti, – sako keleivis.
– Gerai, – sako poni ir liepė pakinkyti į račiukus kuo prasčiausįjį arklį.
O jisai dar prašo:
– Negražu svočiai vienai atvažiuoti, reikia, kad ji su savimi turėtų bent keturis pabrolius.
– Kokius pabrolius? – klausia poni.
– Ogi meitėlius teip nuo pusės metų arba ir didesnius.
Poni juokdamasi liepė dar išleisti į pabrolius keturis meitėlius. Tada keliauninkas padėkavojęs išvažiavo.
Jam išvažiavus atvažiuoja ponas. Poni jam juokias ir apsakinėja, kad išleidusi kiaulę su keturiais meitėliais pas mužikų į svotbą, kad pas jų toks paprotys, kad kiaulės svočiauja. Vienog ponas, greitai susipratęs, kad ponią apgavo, liepė pabalnoti kuo geriausįjį žirgą ir vysiąs paskui.
Tas gi vaikinas nusivežęs kiaules į mišką paskerdė, o iškinkęs arklį, važiuoja priešais ponui. Susitikęs su juo, ponas klausia:
– Ar nematei ką važiuojant ir vežant kiaules?
– Mačiau, – atsako vaikinas. – Jei nori tamsta, aš pasivysiu, bet tamsta duok man savo žirgą, nes su tuo kuinu nepavysiu, ir skrandą duok – man šalta.
Ponas davė. Tas gi, atsisėdęs ant gerojo žirgo, nudulkėjo ir negrįžo. Ponas ilgai laukė, bet nesulaukęs grįžo namon.
Tas gi jauniausysis iš brolių, pagrįžęs namon ir atvežęs daug mėsos, ėmė apsakinėti savo broliams, kiek tai yra kvailesnių už jų motiną. Juodu džiaugės iš mėsos. Jauniausysis gi dar jiems pasakė:
– Matota, kaip gerai: turime dabar mėsos daugiaus ir žinome, jog mūsų motina ne kvailiausia ant svieto, par tat užmušti jos nevalia.
PATEIKĖJAS: Martynas Alijauskas
FIKSUOTOJAS: Jadvyga Teofilė Juškytė
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Gegužiai, k., Pernaravos sen., Kėdainių r. sav., Kauno apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Gegužių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 175-178, Nr. 80
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 80
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: kytruolių-štukorių pasakos. Paaiškinimas: p r i e n g ę – Bs. skl. = prieangę