NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10223&OId=7251

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo karalius jaunikis. Jam, būdavo, sapnuojasi, kad nesiženyk dukterį karalius, ale vesk prastą merginą, ale jis in sapną netikėjo, jis vedė karaliūtę. Pagyveno ten kolei, jau sulaukė vaiką. Ale ne po ilgam pašaukė kits karalius jį an vainos. Kaip išėjo an tos vainos, tai vajavojo kelis metus. O ant jo dvaro buvo paliktas koksai gaspadorius. O ans perpyko an tos karalienės, parašė pas karalių, kad ji negerai gyvena, ir visokius melavimus ant jos padavė. Karalius perskaitė tą gromatą, perpyko an tos savo pačios, kad ji teip daro, parašė pas tą savo gaspadorių, kad tą jo pačią ir sūnų nužudytų.
Dabar jau padavė tą karalienę ir sūnų vest nužudytie. Veda jau jiem nukirst galvas. Ale sako toj karalienė:
– Ką jūs pelnysit, mums galvas nukirtę? Geriau paleiskit mudu in girią, ir mes daugiau neišeisim iš girios ir mūs nieks nematys.
Tie kotai pasigailėjo jų, nekirto jiem galvas, paleido juos in girią. Vaikščiojo jiedu po girią, rado ten kokį tinkamą sau urvą, ir ten sau jiedu gyvena.
Gyveno jiedu ten kiek metų. Bevaikščiodams tas vaikas girioje rado dirželį, parsinešė pas motiną, sako:
– Radau dirželį.
O motina sako:
– Mesk, vaikeli, tą dirželį: gal kas tyčia pametė dėl burtų.
Sako:
– Kad aš kaip apsijuosiau, tai aš jaučiu savij didelį vieką.
– Kad tu ir drūtas, ale mesk tą diržuką.
O tas vaikas, slėpdamasis no motinos, apsijuosė ant gryno kūno ir sako:
– Kad jau numečiau.
Vaikščioja kitą dieną tas vaiks – rado tokį takelį. Aina jis tuom takeliu, rado skylę. Inlindo in tą skylę, rado toliau trepus. Parbėgo pas momą ir sako:
– Aš radau tokią skylę, o giliau radau trepus.
– N’o kur toj skylė?
– Aime, parodysu.
Atėjo pas tą skylę. Sako motina:
– Lįsk.
– Aš vienas nelįsu, lįskit ir jūs.
Inlindo jiedu abudu. Lindo lindo, nulindo, jau rado šviesą, rado dvarą, laukus, girias. O tas vaikins labai buvo drūtas, o no to diržuko jis turėjo nepaprastą vieką: medžius, būdavo, išrauja. Atėjo in tą dvarą, rado tam dvare septynis milžinus. Kaip pamatė tuos milžinus, teip tas vaikinas išsirovė medį ir su tuom medžiu užmušė šešis milžinus. O viens milžinas pabėgo ir pasislėpė. Jis mislijo, kad jau anas milžinas suvisai prapuolė, o jis buvo užsislėpęs. Tas vaikins kaip, būdavo, išeina in girią, tai tas milžinas, būdavo, ateina pas jo motiną ir sako jai:
– Kad jį nužudyt, tai mudu galėtume gyvent. – Sako: – Kodėl jis toks drūtas, kad jis mano šešis brolius užmušė?
O toj moma sako:
– Jis turi tokį dirželį apsijuosęs, tai jis no to teip drūtas.
Sako:
– Tu jam padaryk vanią, gal jis ais nusipraust, tai jis pasidės tą dirželį.
Parėjo tas vaikins – sako jam toj jo motina:
– Mes girioj buvom tiek metų, ten be pastogės, nesiprausę. Aš tau padarysu vanią – aik nusipraust, tai tu gal būsi da drūtesnis.
Jis iš pradžių nenorėjo, o paskui paklausė motinos, nusijuosė dirželį, pasidėjo, o pats insilipo ten in kokią baliją. O tas milžinas, kaip tik jis pasidėjo, tai tuo – iš po pečiaus, pagriebė tą dirželį ir apsijuosė. Dabar sako toj motina:
– Milžine, te grąžtą, gręžk jam akį.
O tas milžinas sako:
– Tavo vaikas, tu gręžk.
Toj moma išgręžė jam vieną akį. Paskui sako:
– Te grąžtą, gręžk kitą akį.
O tas milžinas sako:
– Tavo vaiks, tu gręžk.
Išgręžė kitą akį. O kad jau buvo be akių, tai ėmus peiliu nuskuto jam plaukus, – o tas vaikins turėjo an galvos žibančius plaukus, teip kai sidabriniai, – o paskui sako tam milžinui:
– Te dabar jį nuogą, nunešk in girią ir inkask in skruzdyną, tegul jį gyvą skruzdės suėda.
Pajėmė tas milžinas tą vaikiną ir neša, o tas vaikinas prašosi, kad jį nekastų in skruzdyną, sako:
– Tu mane paguldyk kur prie didelio kelio, tai aš nors atsimelsu, ką užmušiau tavo brolius, o jau aš ir teip neilgai būsiu gyvas, ir teip numirsu.
Pasigailėjo tas milžinas to vaikino, nunešė jis jį prie vieškelio ir paguldė. Guli jis ten vieną dieną, kitą. Ale važiau karalius tuom keliu. Pamatė, kad ten guli kasžin kas, siunčia jis savo tarną, sako:
– Aik pažiūrėk, kas ten guli.
Atėjo – žiūri, kad guli žmogysta, visas apskretęs kraujuose, be akių. Atėjęs pasakė. Karalius sako:
– Aik tu atnešk man jį, mes jį vešim in špitolę.
Atgabeno jį, nuvežė in špitolę, nuplovė nog jo veidų sudžiūvusius kraujus, jį ten gražiai aprėdė, akis jam išgydė. O tas karalius buvo intaisęs tokią špitolę, kad kur tik rasdavos koks kolieka, tai vis, būdavo, paima in tą špitolę. Toj špitolėj tas vaikins jau perbuvo kelis mėnesius, jau jam ataugo plaukai, jau jo sveikata pasitaisė.
Vieną sykį išėjo karaliaus dukters pasivaikščiot, jos užėjo in tą špitolę. Ale jauniausia duktė pasidabojo tą vaikiną be akių. Parėjo pas tėvą ir prašo, kad jai duotų vieną daiktą iš karalystės. Tėvas sako:
– Dėl tavęs da vis bus, aš misliju, mano karalystėj.
– Na, tai pasirašykit, kad duosit.
Tėvas ėmęs ir pasirašė, kad duos. Dabar ji sako jam:
– Aš pasidabojau tą aklą vaikiną iš špitolės. Daleiskit man už jo ištekėtie.
– Ale ką tu veiksi, vaikeli, su tokiu kolieka, kur tu pasidėsi...
Sako:
– Tėveli, aš bagotysčių didelių nenoru. Čia an dvaro begyvęsu.
– Kad nebūčia tau pasirašęs, tai jau aš tau nebūčia daleidęs, o dabar gali tekėtie.
Ir tuo jiedu apsiženijo ir gyveno ten an dvaro.
Ale vieną sykį toj pana nusivedė tą savo vyrą in sodą. Ten jiedu sau sėdi. Ale atlėkė du varnai, nutūpė an medžio ir ėmė peštis. O tiek pešasi, o tiek pešasi – riksmas tų varnų, baisu klausyt! Ir tol pešėsi visi kruvini, kol akis išsikapojo – akys nupuolė po medžiu. Paskui tie varnai be akių puolė in prūdą, tenai sode asantį, ir ėmė maudytis. Maudėsi maudėsi – ir ataugo tų varnų akys, ir išlėkė abudu su akimi sveiki. Toj pana žiūri, kap tų varnų akys ataugo, – sako ji tam savo vyrui, – jam išpasakojo, kas ten atsitiko, sako:
– Aime in prūdą, aš tau plausu akis, gal ir tavo akys ataugs.
O tas vyras sako:
– Kam tu mane nori prigirdyt? Geriau mane nuveskit in tą daiktą in girią, kur mane rado, o aš ten ir teip numirsu be to vandens.
Ale toj pana jam kalbėjo ir kalbėjo, pakol prikalbėjo, kad jis ėjo in tą prūdą, o toj pana ėmė jam tais akis mazgoti, ėmė liet liet, ir ataugo akys, ir pasiliko visiškai sveikas. Toj karaliaus duktė iš džiaugsmo tuo nubėgo pas tėvą, sako:
– Jau ataugo mano vyro akys.
– Na, tai matai, nužudei tą žmogų, o kitą kokį pasisavinai – ar teip gražu? Nė vieno žmogaus akys neataugo, jau tik jo ataugs!
Ale anoji nusivedė tėvą in sodą, parodė, kur tie varnai akis išsikapojo ir prūde jiems ataugo.
– Tai aš ir, – sako, – jį in prūdą vedžiau, mazgojau mazgojau, kol ir jam ataugo akys.
Karalius – tikėt ir netikėt. Ale klausia jo:
– Iš kur tu čia atėjai ir kokios giminės?
– Aš, – sako, – ašių karaliaus sūnus. Nekaltai mus apskundė su motina tėvui karaliui, teip jis mus apsūdijo an smerties, o mus kaip vedė galvas nukirstie, tai mes no kotų atsiprašėm, tai mus paleido in girią. O girioj aš radau tokią skylę, tai mudu tąj skyle lindom lindom, išlindom in tokį dvarą. Tam dvare mes radom septynis milžinus, tai aš šešis užmušiau, o viens pabėgo... – ir jis viską papasakojo iki galui, o an galo sako: – Motina man akis išgręžė grąžtu ir liepė nešt mane in skruzdyną, kad mane gyvą skruzdėlės suėstų. Tai aš to milžino ėmiau prašyt, kad jis mane paliktų gyvą, pasodinęs pakelėj.
Tas karalius suprato, kad tai tas pats, o paskui sako:
– Ar tu dabar pataikytum in tą dvarą?
Sako:
– Jūs mane nuveskit, parodykit tą daiktą, kur aš gulėjau pakelėj.
Davė jam kareivių, parodė tą daiktą girioj, ir jis atrado tą milžino dvarą. Tam dvare rado tą milžiną ir savo motiną. Tai motinai tuo kareiviai akis grąžtu išgręžė, nunešė in skruzdyną gyvą ir užkasė, o tą milžiną pajėmė drauge ir davė jam duoną, iki gyvas buvo. O jis po tėvo galvos karaliavo.

PATEIKĖJAS: Ona Aidukaitienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 275-280, Nr. 141
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 141
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal