NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10267&OId=7295
PAVADINIMAS: Teksto 1995 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno vienas turtingas vaizbūnas. Jis turėjo sūnų. Tam sūnui užaugus, mirė motina. Jinai savo sūnui nieko nepaliko. Sūnus, nuėjęs ant kapų, pradėjo verkti:
– Motina motina, dėl ko man nieko nepalikai?
Motina atsiliepė:
– Aš tau palikau rykštelę. Ko tik tu norėsi, pašmikštuok su ja, tai viską ir turėsi: arklį, ratus ir visą ūkę.
Motina tik jam prisakė nekalbėti septynius metus.
Vieną sykį jis, eidamas per miestą, sutiko važiuojant karalių. Karalius jam sako:
– Duok kelią!
Jis neduoda. Vėl karalius suriko:
– Duok kelią!
Jis gi tik sušvilpė ir stovi. Tada karalius išsiėmė diržą ir sudavė jam tris kartus. Jis vis stovi ir švilpia. Karalius perpykęs paėmė tą vaizbūno sūnų ir pasodino kalinyje ant metų. Kalinys gi buvo karaliaus namuose.
Tas karalius turėjo tris dukteris. Viena karaliaus duktė – vyresnioji – nešė tam vaizbūno sūnui valgyt pusrytį, antra nešė jam pietus, trečia nešė vakarienę. Tai trečiai labai patiko vaizbūno sūnus. Ji visaip jį kalbino kalbino ir neprikalbino. Jis tik švilpė, daugiaus nieko.
Vieną sykį karalius visas tris savo dukteris nusūdijo ant smako prarijimo. Vyresnioji duktė nunešė į kalinį pusryčius ir sako:
– Dabar sudiev, daugiaus gal nesimatysim.
Puolė ant kelių ir pradėjo verkti, bet vaizbūno sūnus nieko nesakė, tik sušvilpė ir nuėjo. Per pietus dvyliktoje adynoje jis pavalgė, sušmikštavo su rykščiuke – atsidarė jam durys, atsirado prie jo didelis arklys, kardas, gražūs drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir nujojo prie jūrių. Žiūri – smako tarnai pradėjo mėtyti akmenines skiedras ir sako:
– Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega, – kad jis pasiskubintų nujot, pakol smakas išlįs iš jūrių.
Bet jis neklausė, prijojo prie jūrių. Žiūri – išlenda iš jūrių smakas su penkiomis galvomis. Vaizbūno sūnus nukirto, nukirto žalčiui visas galvas ir karalaitę išgelbėjo nuo smako prarijimo. Karalaitė prašė tą vaizbūno sūnų ant pietų. Jis sako:
– Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau už tris plėtis mati prajop.
Karalaitė parėjo namon. Likusi dvi karalaiti klausė jos:
– Kas tave išgelbėjo nuo smako?
Karalaitė sako:
– Atjojo vienas ricierius ant didelio arklio ir nukirto smakui visas galvas ir išgelbėjo mane. Jis teip sakė: „Už tris plėtis mati prajop“.
Karalius, ėmęs knygą, pradėjo ieškoti. Visą išvartęs, nerado tokios pavardės ir vardo.
Dabar ant antros dienos reikia antrai karalaitei eiti ant smako prarijimo. Ji nunešė pietų į kalinį vaizbūno sūnui, puolė ant kelių, pradėjo verkti, pasakė jam sudiev. Jis nieko neatsakė, tik sušvilpė ir išėjo. Pavalgęs pietus, pašmikštavo su rykšte – atsidarė durys, atsirado jam arklys, kardas, drabužiai. Jis užsėdo ant arklio ir joja. Vėl smako tarnai mėto akmenis ir sako:
– Žiūrėk, tavo tėvo dvaras dega, dvaras dega!
Bet jis nesustojęs nujojo ant jūrių kranto. Išlindo smakas iš jūrių su aštuoniomis galvomis. Tasai smakui visas galvas nukapojo ir antrąją išgelbėjo. Karalaitė sako:
– Prašom ant pietų!
Jisai atsakė:
– Aš pas tavo tėvą geriu ir valgau [už tris plėtis] mati prajop.
Karalaitė parėjo namo. Tėvas labai apsidžiaugė ir klausė:
– Kas tave išgelbėjo?
Karalaitė sako:
– Toks puikus ricierius. Jis teip sakė: „Už tris plėtis mati prajop“.
Karalius išvertė visą knygą ir nerado tokio žmogaus.
Dabar ant trečios dienos reikia trečiai karalaitei eiti ant jūrių kranto. Karalaitė nuėjo į kalinį pas vaizbūno sūnų. Girdi, kad jis balsiai meldžiasi. Ji ir eina. Pradarė duris, o jis, puolęs prie durų, pradėjo rėkti:
– Kaip tu išdrįsai eiti, kada aš meldžiuos? Bet jei prižadėsi niekam nesakyti, kad aš moku kalbėti, tai išgelbėsiu nuo smako ir tave.
Karalaitė prižadėjo. Jai nuėjus prie jūrių, vaizbūno sūnus sumušė kelius sykius į žemę su rykščiuke – tuojaus atsirado didelis arklys, drabužiai. Jis nujojo prie jūrių, žiūri – išlenda smakas su dvylika galvų. Smakas sako:
– Tu mano visus brolius iškapojai, bet dabar mūsų neiškaposi.
O jisai pradėjo kapoti, tik, paskutinę [galvą] kertant, nusikirto sau ranką. Karalaitė užmovė jam ant rankos žiedą ir surišo su šilkine nosine ranką. Jo ta karalaitė prašė jį ant pietų. Jis gi teip pat sakė:
– Už tris plėtis mati prajop.
Karalaitė parėjo namon. Karalius klausia:
– Kas išgelbėjo tave?
Ji sako:
– Atjojo toks didelis ricierius, gražiai apsirėdęs.
Tėvas klausia:
– Ar prašei ant pietų?
– Prašiau – kad jis neeina.
– Nu, ką jis sako?
– Kad už tris plėtis mati prajop.
Karalius pradėjo žiūrėti į knygas ir rado „už tris plėtis mati prajop“. Tada karalius nuėjo į kalinį pas vaizbūno sūnų, bet tasai miegojo, prie savęs gi turėjo kardą, kamanas, ant rankos žiedą ir ranka buvo surišta su šilkine nosine. Karalius, puolęs ant kelių, pradėjo verkti ir dėkavoti jam, kad visas jo dukteris išgelbėjo. Paskui pašaukė ir dukteris. Vaizbūno sūnus sako karaliui:
– Nevertas esu, kad karalius prieš mane lenktųs.
– Kaip aš nesilenksiu, kad išgelbėjai mano dukteris.
Dabar jisai sako:
– Eisiu pažiūrėti savo arklio.
Išėjo, paglostė arklį, tik šmakšt ir joja. Karalius persigando, puolė ant kelių, bet jis sako:
– Nebijokit, aš tuojaus parjosiu: joju pažiūrėti savo tėvo.
Karalius prašė, kad sugrįžtų, žadėjo už jo leisti savo dukterį. Jisai pažadėjo grįžti. Radęs savo tėvą dvare kiaules beganantį, atėmė jį ir parsivedė pas karalių. Tada jau buvo vestuvės. Ir aš ten buvau. Man nupirko stiklinius čebatėlius. Per vestuves buvo pašalas, tik aš išėjau ant lauko – ir sudužo mano čebatėliai, ir atsiradau čia ant krasės besėdinti ir pasaką bekalbanti.
FIKSUOTOJAS: Morta Avižaitė
FIKSAVIMO METAI: 1904
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Pasvalys, m., , Pasvalio r. sav., Panevėžio apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Pasvalys, Panevėžio pavietas
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 198-201, Nr. 90
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 2. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1995. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 90
Lietuviškos pasakos yvairios (II t.). Surinko dr. J. Basanavičius. Chicago (III.): Turtu ir spauda „Lietuvos“, 1904.
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: J. Basanavičiaus pastaba: mitinės-istorinės.