NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=10283&OId=7311
PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toki du kupčiai, dideli kupčiai: vienas vardu Margis, o antras – Laukis. Laukis buvo ženotas, o Margis buvo jaunikis senas. Jie, būdavo, važuoja su tavorais in tolimas šalis, ale vis, būdavo, tas Laukis kalbina Margį, kad jis apsivestų, sako:
– Kas čia per gyvenimas tau jaunikiu? Išvažiuoji an kelių dienų ir mėnesių – nėr kam tavo turtų apžiūrėt, viskas aina perniek.
Dabar jau tas ženytuosi, ale kad vis jam teip nepatinka, tai šiokios, tai tokios, vis dėl jo mergos nėra.
Ale jiedu išvažiau in kelionę. Užvažiau in vieną karčemą ant nakvynės ir ten nakvoja. Ale atnešė to šinkoriaus tarnaitė jam gert ir valgyt. Jis insižiūrėjo in tą tarnaitę, kad labai graži, ir jis su jąj pradeda šnekėt. Ale toj merga su juom nešneka, sako:
– Ką tu toks senas, ką su tavim pradėt...
– Ale, – sako Margis, – aš noru su tavim ženytis.
– Jei jūs norit, pon, ženytis, tai aš ainu už jūs visom keturiom.
Na, ir neilgtrukus jiedu ir apsiženijo. Parsivežė jau ją namon in savo dvarą, in savo turtus – n’o ką, jis toks didelis kupčius, ji pasidarė didelė ponia! Kada tik, būdavo, Margis kur išvažuoja, o kad sugrįžta, Laukis sako:
– Kad aš teip gyvenu su tavo pačia teip – kaip tu.
O Margis sako:
– Negal būt! Ji tave koja nuspirtų kasžin kur!
– Ale aš tikrai ainu pas tavo pačią!
– Ką tu čia zauniji! Iš to nieko nėr.
Kitąsyk vėl tas Margis pašauktas išėj an kelių adynų, o kad parėjo, šits sako:
– Aš vėl buvau pas tavo pačią.
– Aš tau užtikrinu, kad tu pas ją niekad nepriaisi! Jei tu prie jos priaitum, tai aš statau savo turtus, o jei nepriaisi, tai tu man savo turtus atiduosi.
– Na, gerai.
Jiedu teip sutiko ir sukirto laižybas.
Ale ten po kelių dienų ką tas Laukis sumislys? Sako:
– Man čia pranešė, kad ateis vagis pas mane, tai aš norėčia, kad tu prijimtum mano skrynią su pinigais ir kad pastatytum tuos mano pinigus tam pakajuj, kur jūs gulit, kad būtų po akių. Aš bijau, kad ir čia neprapultų.
Sako:
– Gerai, galėsu pasaugot.
Ėmė tas Laukis pats atsigulė in skrynią, pataisė ten gerą skylutę, kad būtų viskas matyt, ir pasakė, kad tą skrynią nunešt pas Margį, o an rytojaus ateitų ją parnešt. Nunešė tą skrynią pas Margį ir pastatė tam pakajuj, kur jiedu guli, pastatė priešai lovą jų. Ale atėjo raštas, kad jis tur vakare išeit an kelių valandų. Jis išėjo ir užtruko ten iki pusiaunakčių, o toj pati nesulaukia vyro pareinant. Pajėmė naktines drapanas atsinešė, nusirengė dienines drapanas, nusirengė visai nuoga. O žinoma, kaip ji viena užsidarius, tai nesiskubino nė marškiniais naktiniais vilktis. O toj Margio pati turėjo an kūno kokius apgamus, o tas Laukis, toj skrynioj gulėdams, viską gerai matė – tuos ženklus.
Anryt atėjo tarnai ir vėl nunešė tą skrynią atgal. Tas Laukis išlindo iš tos skrynios ir vėl sau vaikščioja ten lauke, kol patiko Margį. Ale jiedu jau susitiko, sako:
– Aš jau šiąnakt vėl buvau pas tavo pačią.
– Negal būtie!
– Ale kaipgi... Nugi yra da ir an tavo pačios kūno tam ir tam daikte šitoki ženklai.
Na, dabar jau jis žino, kad buvo, kad visus ženklus slepiamus jam parodė, – jau pragrajijo laižybas, jau tenka anam Margio visi turtai. Jis nieko pačiai nesako, tik pasikinkė porą arklių in bričką, ir važuoja jiedu, o pati klausia:
– N’o kur mes važuosim?
– Važuosim, ir gana.
Nuvažiau in kitą miestą ir būna ten jau vieną nedėlią, kitą.
– Nale, – sako, – kodėl mes nevažuojam namon?
– Ko jau mes važuosim?
Da kol turėjo pinigų, tuos pinigus pravalgė, paskui pravalgė ir arklius, ir bričką. O ji turėjo da trisdešimts dorielių, ale jam nedavė ir jį pametė. Ėmus apsikirpo plaukus, pasirėdė vyriškai – o jau dailus vyras! Dar atėjo pas vieną apicierą per tarną. Jai ten labai gerai viskas sekėsi pas tą poną.
Ale ne po ilgam numirė tas vyresnysis, reikėjo in jo vietą kito vyresniojo. Teip pulkavedis išrinko tą vyresniuoju. Dabar jau kaip stojo ji vyresniuoju, jau reik jai tarno. Ale ji davė pašaukt tą savo vyrą Margį. Atėjo tas Margis pas tą vyresnįjį, – sako:
– Ar tu nori pas mane būt per tarną?
– Kodėl ne...
O jau jis neturėjo nė ką valgyt. O jis ją nepažįsta, kad toj jo pati. Ale vieną sykį sako tam Margiui:
– Ar tu nepažįsti ana tam mieste ką buvo toks didelis kupčius Margis ir jis tik teip išėjo su pačia, viską pametęs – ir kasžin dėl ko?
– Aš asu pats tas Margis. Kaip aš apsiženijau jauną pačią, tai vis, būdavo, Laukis sako, kad jis teip gyvena su mano pačia teip kaip aš. Aš jam, būdavo, sakau, kad mano pati tave koja nuspirtų, ir mudu sukirtom laižybas: jei jis priais prie mano pačios, tai aš statau savo turtus, o jei nepriais, tai – man jo turtai. Kada jis man išpasakojo, ir koki ženklai an mano pačios kūno buvo, tai aš turėjau jam tikėt, nes tuos ženklus pati turėjo, ir teko jam mano turtai.
– N’o kodėl tu pačiai nieko apė tai nesakei?
– Kad ji teip padarė, tai aš iš gailesčio negalėjau jai nieko sakyt.
Jau ji turėjo dikčiai pinigų. Tuo nusipirko porą arklių ir karietą, ir važuoja jiedu pas tą Laukį. Atvažiau pas jį, tuo ji nusirengė vyriškas drapanas, apsirengė moteriškom, sako in tą Laukį:
– Kada tu gulėjai su manim?
Kaip jau akys in akis, sako:
– Niekad negulėjau.
– Kaip negulėjai, tai tau neprigul mūsų turtai, ale ir tavo turtai mum priguli.
Ir atėmė jie ir savo, ir jo turtus. Jau ans išėjo vargdieniu, o jiedu buvo bagoti.
PATEIKĖJAS: Juozas Aidukaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19-20
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 404-407, Nr. 181
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 4. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis).
SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 181
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.4. – 1905.
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas