NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4614&OId=2625
PAVADINIMAS: [Apie keturių vėjų pagalbą neteisingai apkaltintam kareiviui]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąkart buvo toks kareivis. Pabaigė savo tarnystą karumenėje, o kad buvo geras kareivis, tai gavo nog savo pono apsčiai pinigų ir išvažiavo namų link. Po keleto dienų kelionės, kad da buvo namai gana toli, turėjo vieną naktį nakvot. Užėjo pas tokį turtingą ūkinyką, maldauja nakvynės. Ūkinykas priėmė. Kareivis, bijodamas pinigus pas save laikyt, kad kas jam nepavogtų, atidavė ūkinykui krepšelį su pinigais, idant padėtų ing gerą daiktą. Buvo svetingai priimtas ir guodotas, tartum labai pas gerą žmogų. Ant rytojaus kareivis nusiprausė, papoteriavo – padavė jam valgyt. Pavalgęs pasirengė ait jau namon, ale susimislijo, kad ait pinigus pasiimt. Nuvėjo pasiimt raktą – rakto nėr, – o jo pinigus buvo padėję in šėpą, o raktą jam padavę. Kareivis su piktumu pradėjo rūgot ir baudė poną, kad atiduotų jam raktą:
– Nes, – sako, – jūs jį pajėmėt.
Ponas dideliai užpyko ant kareivio, pašaukė savo šeimyną – nuogą paliko, surišo ir jį pristatė in kalėjimą. Padavė prašymą in sūdą už tai, kad juos apvagino. Nuvargęs kareivis ant rytojaus buvo pristatytas prieš baisų teisdarį. Žinoma, toks nuvargęs sutvėrimas, iš kaži kur atsivilkęs, visų paniekytas, da tokius didelius grapus apvagina. Už tai sūdas jį apkaltino ant nukirtimo. Verkė pavargęs kareivis, mislija, kad jis būt veli ant gryno lauko nakvojęs! Kareivis atsiklaupė, o budelis taiso kardą, idant tuojaus nukirst. Tuom kartu neregima dvasia jam klūpojančiam tik sako:
– Maldauk tu teisdario, kad tau pavelytų laukan ant savo reikalo.
Kareivis lyg pabudęs sako:
– Man vienok ne po ilgam gyvastį atimsite. Matot, kad aš nog jūs negaliu pabėgt. Pavelykit man laukan ant savo reikalo, nės aš labai noru.
Paleido, ko jis norėjo. Jam betupint, vėl neregimas balsas sako:
– Tu kaip nuveisi ir tave norės kirst, tai da tu prašykis, kad palauktų truputį, „nės, – sakyk, – mano brolis tuojaus atvažuos. Aš labai noru su juo pasimatyt ir paskutiniu kartu atsisveikyt“.
Atėjęs kareivis in namą teisdario prašosi, kad truputį palauktų:
– Nės, – sako, – mano brolis tuojau, už penkių minutų, čia pribus, ir aš noru su juom atsisveikyt.
Teisdarys ant to lengvai prilinko ir, mislija, žiūrėsiąs, koks bus to niekšo žmogaus brolis.
Ne po ilgam žemė sudundėjo – žiūri per langą, kad atvažuoja su ketvertu arklių karietoje ir pirmagalij važnyčia. Kad pikšterė važnyčia iš botago – net langai sutrūko! Sustojo ties durimi – žiūri, kad išlipa toki keturi jenarolai, – o tai buvo vėjai, – auksas, sidabras tik varva nog jų apsirengimų. Kurie buvo teisdarystos name, tai pamatę labai nusigando. Tik vienas kareivis buvo linksmas. Suvėjo tie jenerolai in vidų, tuojau puolėsi prie klūpančiojo ir apsikabino, sako:
– Ar tai tu čia, mūsų broleli? O už ką tu čia papuolei?
Tada kareivis papasako, kaip ir už ką. Tas skundikas atsiliepė:
– Kad mane velnias su kūnu, su dūšia paimtų, kaip aš nieko nežinau!
Vienas iš jenerolų, pajėmįs už krūtų, jį į sieną stukterė – tik šlapia pasidarė, ir prapuolė. Tada in skundiko pačią sako:
– Atiduok tu jam raktą!
Ta kaip bežiūrint raktą atnešė, ir vienas iš jenarolų nuvėjo ing jos namus, paješko to kareivio pinigus ir atnešęs sako:
– Te tau, broleli, pinigus. Ir daugiau tu nieko nebijok, da koliuk aš gyvas – nieks tau nieko nepadarys.
Susisėdę in karietą, išvažiavo. Tada teisdarys sako:
– Duok ir man pinigų, nes mes laukėm, iki tavo brolis pribus!
– O-o, tai aš turu pasiklaut savop brolio, ar pavelys jum duot.
– Kad tave galas su tavo broliu, tik tu aik greičiau iš čia!
Kareivis išėjo linksmas namon.
PATEIKĖJAS: Aidukaitis „Girdėjo iš savo brolio“.
FIKSUOTOJAS: Pranas Aidukaitis
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Vaitkabalių k., Vilkaviškio aps., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 380, Nr. 2
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
PASTABOS: Slg. „Lietuviškos pasakos“, I, p. 278, n. 4.