NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=4631&OId=2642
PAVADINIMAS: [Kaip kalvis iš sodo išvarė milžinus]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo kitąkart toks prūsas kalvis. Teip jis buvo nuvargęs, kad jau baigė viską nugyvent. Neturėdamas kuomi karvę šertie, ėjo plėšt stogą nog savo kalvės, kad turėtų kuomi karvę galėdamas pašert. O ir pats suvis neturėjo ką valgyt. Belupdamas stogą, rado pilną krepšį raudonųjų, bet jis nepažino, nes da tuom sykiu niekur būdavo, tai da jis buvo nė nematęs – mislijo, kad pupos. Tą krepšį pagriebęs, tuojaus nubėgo pas savo butą ir sako:
– Na, muter, radau krepšį pupų, te virk!
Boba tuos – į puodą ir verda. Verda verda, o da kaip drūtos, teip drūtos.
Atvažiavo pirkėjas avių – boba bėdavoja, kad pupos ilgai nesuverda, ir, pasėmus su samčiu, parodė tam pirkėjui. Pirkėjas sako:
– Parduok tu man tais pupas, aš tau duosu už jais ko no geriausią avį, galėsi išsirinkt.
Boba su didele malone ant to tinka. Nuvėjus avį išsirinko tokią apsisnargliojusią, nes ji mislijo, jog ta riebiausia. Papjovę tą avį, prisivirę mėsos, sau dailiai pasivalgė, a kas liko, padėjo in pečių.
Užsinorėjo jiedviem ir kitąsyk valgyt. Kalvis jai sako:
– Aik, boba, atneši mėsos, nes jau aš labai noru valgyt!
Nuvėjus boba atneša. Žiūri, kad tik vieni gryni kaulai, be mėsos. (Kaip ta avis buvo sudžiūvus, tai mėsa ir nudžiūvo karštam pečiuj.) Kalvis bėgo in pečų pažiūrėt, kas mėsą nog kaulų nugraužė. Nieko nepamatė, tiktai musė iš pečiaus išlėkė – jis ir pamislijo ant tos musės, kad ji suvėdė nog kaulų mėsą. Didiai perpyko ant tos musės, ir jis jau daboja, kur ji nutūps. Ta musė ėmė ir nutūpė ant bobos kaktos. Pagriebęs koją, kaip duos tai musei! Bobą užmušė, o ta musė palėkė.
Palaidojo bobelę. Daiktus, ką turėjo, išsipardavė ir aina in svietą maitytis. Užėjo pas tokį ūkinyką, prašo valgyt. Davė jam rūgštaus pieno, pripylė didelį bliūdą, o musės vėl apė jį lenda, kad jis jų negali apsigintie. Pasėmęs pilną šaukštą rūgštaus pieno, pakrėtė ant stalo dėl musių, o musės prė to pieno pripuolę ėda o ėda, kad jau nebuvo nė to pieno matyt. O jis ant musių vis didelį piktumą turėjo. Ištiesęs delną, kaip duos į tą krūvą musių, ką pieną ėdė, – ėmė visas ir užmušė! Paskaito, kad net šimtą septyniasdešimts antsyk užmušė! Pajėmė jį iš to didelis džiaugsmas, kad jis nor sykį ant jų apmaudą atgriežė. Pasirašė ant popierėlės teip: „Aš galiu antsyk nukirst šimtą septyniasdešimts galvų delnu, – tegul kas nor su manim pasibando!“ Tą raštelį užsikišo už kepurės. Padėkavojo ūkininkui už pieną ir išėjo toliau in svietą maitytis. Aina aina – priėjo tokį dvarą. Tame dvare prašosi darbo. Ponas jam sako:
– Galėsi būt pas mane. Mano yra toks sodas, tame sode yra didelių milžinų. Jeigu tu juos galėsi iš to sodo išvarytie, tai tu galėsi būt ant to sodo valdytojas ir turėsi sau lengvą duoną. O jeigu tu jos nenorėsi, tai aš turiu kitą tokį palivarką, tai aš tau jį dovanosu.
Pamislijęs kalvis: „Kad ir man tie milžinai padarys galą, bet, – sako, – bandysu“. Nuvėjo jis in tą sodą, insilipo in obelį, kur, matė, geriausi obuoliai, skina ir ėda. Priėdus ik valiai, o kaip buvo nuvargęs, tai jį ir miegas pradėjo imtie. Pasikabino kepurę ant obels šakos ir pats pas obelį atsigulė ir užmigo.
Bevaikščiodami milžinai po sodą užtiko tą kalvį pas obelį bemiegant. Tarėsi jie terp savęs jį užmušti. Ale besirokuodami pamatė tą kepurę ant obels šakos kabant. Perskaito tą už kepurės užkištą raštą, kad tas žmogus vienu kirčiu su delnu gal šimtą septyniasdešimts galvų nukirst, arba užmušt! Pabūgo visi tie milžinai – o jų buvo dvylika, – ką su juo daryt? Sumislijo jo gražiai prašyt, kad tik nor gyvastį jiem paliktų, ir visi, suklaupę apė kalvį ant kelių, laukė pabundant, bet jį nebudina. Tas kalvis pabudęs išsigando, matydamas dvyliką tokių didelių vyrų apė jį stovintie su rankom iškeltom. Kalvis pasiraižė ir sunurnėjo. Milžinai prašosi, sakydami:
– Daryk tu su mumis, ką nori, tiktai gyvastį mum palik!
Kalvis, matydamas juos nusigandusius, sako:
– Aš noru, kad tuojau viens kitą susirištumėt, o paskutinį aš pats surišu, ir aš jus turu pristatyt ponui.
Milžinai tuojau griebėsi viens kitą rišt ko no greičiausė, kad tik katras nebūt paskutiniu – bijojo, kad tas per drūčiai nesuveržtų. Surišęs paskutinį, pasijėmė lazdą ir varo pas poną. Atdarė ponas tokį didelį sklepą, ir, suvarę milžinus, užrakino. Ponas tam kalviui savo prižadėjimą išpildė: kalvis išsirinko palivarką, parsikvietė savo jauną pačią, iškėlė didelį balių kaipo po nuliūdimų linksmybę. Aš ir ant to baliaus buvau, gėriau ir valgiau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.
PATEIKĖJAS: Juras Urnevičius
FIKSUOTOJAS: Pranas Aidukaitis
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Kauniškiai, k., Gražiškių sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Kauniškių k., Vilkaviškio aps., Suvalkų gub.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 398, Nr. 11
„Aruoduose“ skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas