NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5076&OId=3055

PAVADINIMAS: [Karalaitės išvaduotojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną dukterį. Ale vieną sykį kasžin kas ėmė ir nunešė tą jo dukterį. Tas karalius prižadėjo, kad kas ją atrastų, tai tas bus jo žentu ir po jo pėdų – karalium. Ale iš visų ponų ir bajorų niekas neapsiėmė atieškot. Atsirado vienas prastas žalnierius, sako:
– Aš ją atrasčiau.
Tuojau davė žinią karaliui. Karalius, jį pasišaukęs, klausia:
– Na, ar tu galėtum atrasti?
– Galėčiau. Duokit man kokius du šimtu raudonųjų ir duokit man kokią sanvaitę pasimislyt.
Tas karalius tuojaus davė jam du šimtu raudonųjų, o tas žalnierius, paėmęs tuos pinigus, išėjo į miestą ir tol gėrė, pakol pragėrė viską. Atėjo jam paskutinė diena. Atėjęs pas karalių, sako:
– Prirenkit laivą ant dviejų metų. Duosit man dvyliką žalnierių ir pasakysit laivūmui, kad jis manęs klausytų.
Karalius išpildė, ką jis norėjo, ir padarė tą žalnierių vyresniuoju. Išvažiavo tas laivas. Važiavo važiavo, į kiek ten laiko privažiavo kitą marės kraštą, išlipo pavaikščiot. Jis tenai bevaikščiodams rado tokį takelį. Jis mislija sau: „Kas čion per takelis?“ Pasakė laivūnui:
– Čion stovėk dabar, pakol aš ateisu.
Paėmė prie savęs du žalnieriu ir aina tuom takeliu. Aina aina, priėjo terp kalnų tokią trobelę. Toj trobelėj nieko nėr, tik katilas ir malkų pundelis. Paliko jis vieną savo tarną, – sako:
– Tu išvirk košės, o aš su šiuom aisu paukščių pašaudyt.
Tas išvirė košę – ale atėjo baisiai didelis žmogus, tą žalnierių sumušė ir išėdė košę. Ką tas dabar darys? Jis vėl užkaitė, ir, vos biskį apvirė, parėjo tas vyresnysis. Paragavo košės, sako:
– Visai dar neišvirei – dar negali nė valgyt.
O tas apie tą milžiną nieko nesako.
Antryt liko jau kits pietų – ir anam teip atsitiko.
Trečią dieną jau liko tas vyresnysis:
– O jūs aikit šaudyt.
Išvirė pietų. Ateina tas milžinas, sako:
– Duok man košės paragaut.
– Kodėl ne... Gali ragaut.
Tas kaip ėmė ragaut – ir išėdė viską. Sako tas vyresnysis:
– Dabar po valgiui kad būt kas išsigert – būtų labai smagu...
Tas milžinas davė kumščia į stalą, sako:
– Kad čion man būtų visokių gėrimų!
Tuojaus atsirado ant stalo visokių gėrimų. Dabar jiedu geria. Tas vyresnėlis geria po pusę stiklo, o tas milžinas vis po visą bonką – begerdams pasigėrė ir, parvirtęs už stalo, užmigo. Tas vyresnėlis, pagriebęs kardą, nukirto jam galvą. „Ale, – sako, – jis, – ir be galvos gali stot ir mane užmušt“, – ėmęs nukirto jam ir kojas. Pagraibė jam po kišenius – rado du aukso raktu. Dabar mislija: „Ką jis rakina su tais raktais, kad niekur nieko nėra?“ Jis ėmė ieškot po sienas trobelės. Rado sienoj skylutę. Įkišo raktą – atrakino. Atsidarė durys – tenai rado labai gražų pakajų, o tam pakajuj – nieko, o nieko nėra! Jis tame pakajuj paieškojo – rado kitą skrynutę. Įkišo kitą raktą, atrakino – žiūri, kad toks gražus pakajus: vienu auksu ior brangiais akmenėliais išmuštas. O tam pakajuj sėdi dvi mergi: viena – toj, katros ieško, ir kita dar kokia. Sako tos panos:
– Ko tu čion atėjai, žmogeli? Kaip ateis mūs didysis žmogus, tai tave užmuš.
Sako vyresnėlis:
– Jau daugiau neateis: aš jį užmušiau, jau jis be galvos.
Sako tos panos:
– Negal būt!
O šis sako:
– Teisybė! Aikit šen pažiūrėt.
Tos atėjo – pamatė, kad jau nukirstas. Dabar klausia karaliūniūtė:
– Iš kur tu čion atvažiavai per jūres, per marias, per kalnus ir klonius?..
Sako:
– Iš tavo tėvo karalystės – štai turu skepeteitę su tavo tėvo parašu.
Sako toj pana:
– Dabar mudu mainysiv: aš turu aukso žiedą su mano tėvo parašu.
Jiedu apsimainė. Kada jie ėjo iš to pakajaus – gaila jiems palikt tuos brangius daiktus. Jis juos ėmė lupt, nulupo visas sienas. Belupdamas nenorėjo žiedą sutrinti – nusimovęs padėjo ant lango, o kad jau jie su visu kuom atėjo ant laivo, jis atsiminė, kad jis netur to žiedo. Jis nor grįžt pasiimt, o toj pana sako:
– Ką tu grįši... Pas mano tėvą yra daugiau tokių žiedų!
Ale jis jos neklausė – gaila jam to žiedo! Paėmė jis tą dvyliką žalnierių ir nuėjo. O tas laivūnas sako tai panai:
– Dabar kaip tau bus geriaus: ar gyvai būt, ar mirt?
– Geriau būt gyvai.
– Tai jei nori gyva likti, tai sakyk, kad aš tave išgelbėjau, o jei ne, tai aš tave mesu į vandenį.
Toj pana ką darys... Iš baimės sako:
– Sakysu.
O tas laivūnas tuojaus paleido laivą ir nuplaukė nuo krašto, tą vyresnįjį su žalnieriais paliko.
Tas, pasiėmęs tą žiedą, atėjo su žalnieriais atgal – jau laivo nėra. Ką jam, nabagui, daryt? Vaikščioja jie visi pamare, ar negaus kokią pagelbą. Rado jie krašte luotą, vilnies išmuštą. Jie visi į tą luotą įsėdo – vyt laivą! Jiems bevažiuojant, patiko didelis vėjas, mušė luotą į akmenį – visa dvylika žalnierių prigėrė, tik tas vienas vyresnysis ant lentos išplaukė ant kranto. Kur jam dabar vienam pasidėt? Aina, pats nežino kur. Aidamas priėjo tokią pašiūrę – ant viršaus stogo pritaisytas varpelis. Dabar jis mena, kam tas būtų varpelis. Ale jis užsilipęs ėmė skambyt. Ant balso subėgo žvėrys, sako:
– Vyresnėli, paliauk skambinęs, nes kaip subėgs visi žvėrys, tai tave sudraskys! Aik toliau, rasi savo laimikį.
Aina toliaus, rado kaip ir kokią pašiūrę – ant viršaus trūba. Jis ant tos trūbos ėmė trūbyt – atlėkė lekiančioji angis, sako:
– Netrūbyk, nes kaip sulėks visokios kirmėlės, tai tave sudraskys! Aik sau toliaus.
Aina jis toliau – rado girioj dvarą. O tas dvaras buvo vyriausio burtininko. Tame dvare buvo to pono tarnas, mažas Jonuks, jo anūkas. Užėjo ant to dvaro jau teip pailsęs. Davė tam vyresniam stiklelį arielkos ir šmotuką duonos. Tą stiklelį išgėręs, užkandęs, jis pradėjo šnekėt. Papasakojo tam Jonukui, kaip jam atsitiko, kaip jį laivas paliko, kaip jis dabar negalįs sugrįžt į savo karalystę. Sako tas Jonuks:
– Tu dabar į savo karalystę pėkščias nenueisi. Tu lik pas mūs poną kokį metą patarnauti – pons tuojaus parjos.
Ne po ilgam parjojo tas pons raganius, klausia jo:
– Ar neliksi tu pas mane metus patarnauti? Aš tau duosu tris tūkstančius raudonųjų.
Jis apsimislijo: „Alga didelė, metus prabuvęs, galėsu važiuots parvažiuoti“. Sako:
– Liksu.
– Na, tai gerai, kad lieki. Ale aš tau užginu tris daiktus: nelipsi ant trečio aukšto, neisi į sklepą ir neisi į senąjį kluoną.
Perbuvo jau jis ten kelias sanvaites – mislija jis sau: „Kas ten yra, kad jis man ten neliepė ait?“ – ir ėmęs užlipo ant trečio aukšto pažiūrėt. Kaip tik užlipo, tai kaip užžaidė muzikantai, kaip ėmė žalnieriai kardais kapoti! Atbėga tas Jonuks, sako:
– Ką tu padarei?! Jau ponas žino, jau tavo viens tūkstantis liko.
– Na, tai nieko: aš dar gausu du.
Po kelių sanvaičių sako: „Aisu pažiūrėt į tą kluoną“. Kaip tik įėjo, tuo užžaidė muzikantai, kaip ėmė [žalnieriai] iš muškietų šaudyt, kaip ėmė šaudyt! Atbėga vėl tas Jonuks, sako:
– Ko tu čion atėjai? Jau ponas žino – jau tavo kits tūkstantis liko.
– Ną, ka dabar darysu... Bus man vieno [gana] sugrįžt į savo karalystę.
Perbuvo dar kelias dienas – sako: „Kaip bus, teip bus, ale aš tik aisu į tą sklepą“. Atėjo į tą sklepą – kaip pradėjo muzikantai žaisti, kaip ėmė [žalnieriai] iš armotų šaudyt! Atbėga tas Jonuks, sako:
– Ką tu padarei, ko tu čion atėjai? Jau pons žino – jau tavo liko paskutinis tūkstantis.
– Tai ką aš dabar darysu – bus man ir teip jau gerai...
Parjojo tas pons, sako:
– Aš tau liepiau teisingai tarnauti, o tu neklausei. Jau galėsi sau ait į savo karalystę, nes jau parvažiuoja tas laivas su tąj karaliūniūte. Aš tau duosu žirgą, ir galėsi joti sau sveiks.
– N’o kaip aš josu be jokio ginklo?
Sako tas ponas raganius Jonukui:
– Na, aik atneškie mano senąjį kardą ir duok jam.
Tas Jonuks nuėjęs atnešė, padavė jam. Ale jis ištraukęs žiūri, kad visas pažaliavęs, surūdijęs. Sako:
– Kokį jūs čion duodate kardą, kad su juom nė siūlelį perkirst negali?!
Ale sako tas pons raganius:
– Imk tu tą kardą ir jok prie girios ir nujojęs mosterk į girią su juom.
Tas užsisėdęs nujojo prie girios, mosterėjo su kardu į girią – iškirto per dvyliką mylių medžius! Parjoja namon – klausia [ponas]:
– N’o ką, ar geras?
Sako:
– Labai geras!
– Dabar, – sako tas pons, – gali joti.
– Nale kaip aš josu be jokio skatiko?
Sako ponas:
– Jonuk, aik atnešk mano senąją mašną.
Jis pažiūrėjo, kad ten tik viens skatikas, – sako:
– Ką jūs man čion davėt?! Tik vieną skatiką?
Sako tas pons:
– Atidaręs pakratyk!
Tas kaip ėmė kratyt – byra pinigai! Sako tas ponas:
– O ką, ar bus gera?
– Labai gera: iš jos gali prikrėst, kiek nori, pinigų!
Davė dar jam pulkauninko drapanas ir liepė joti, o jis, padėkavojęs tam ponui, išjojo sau. Ilgai trumpai jis ten jojo, parjojo į savo karalystę ir į tą karaliaus miestą – da to laivo nėr. Jis pasisamdė sau dailius namus pas vieną vaizbūną ir parašė tokį parašą, pakabino lauke, kad įsteliuotų pulkauninkui pietus už dvidešimts tūkstančių raudonųjų.
In tąsyk ėjo karalius pro šalį. Pamatė, kad toks parašas, – aina pas jį pažiūrėt, kas čion per pulkauninkas, kad jis gali valgyt pietus už dvidešimts tūkstančių! Užėjo pas jį. Valgė pietus. Popiet reikėjo užmokėt. Jis kaip ėmė kratyt tą mašną – prikratė krūvą aukso! Tas vaizbūnas prisižėrė pilną žiurkštą, sako:
– Jau bus gana.
O kad sugrįžo tas laivas su karaliaus dukteria ir sakė, kad tas laivūnas ją atrado, klausė karalius:
– O kur tas, katras išvažiavo ieškoti?
O tas laivūnas sako:
– Mes jo nežinom, kur jis pragaišo.
Tuojaus surengė svodbą: jau ženys su tuom laivūnu karalius savo dukterį. Ale nusiuntė kvieslį ir pas tą pulkauninką, kad ateitų ant svodbos. Tas pulkauninkas visai pasikavojo ir liepė pasakyt, kad nėr namie.
Kada jau prasidėjo svodba, susirinko žmonės – ėmęs jis pasidėjo savo kareiviškas drapanas, apsirengė poniškoms ir nuėjo į veselią padėt valgių nešt ant stalo, užsimovęs tuom žiedu ant piršto, kurį mainė su tąj karaliūniūte. Jam ten valgius benešant, betarnaujant, įsižiūrėjo toj karaliūniūtė pas tą vaikiną tą žiedą, ir ji tuojaus pažino, kad jau čion tas pats, kurs ją išgelbėjo nuo milžino. Tik jai nesmagu teip ait prie jo. Prieš išvažiuojant į bažnyčią, sako:
– Dar reik visiems po stiklelį padalyt.
Ir, kaipo nuoteka, pradėjo dalyt. Padavė vienam, kitam ir dešimtam – atėjo pas tą vaikiną, sako:
– Sveiks drūts, mano išgelbėtojau!
Čion visi karaliai ir svečiai sužiuro: kas tai čion yr? Sako toj karaliūniūtė:
– Ne tas kapitonas laivūnas mane atrado, ale šits: jis tur mano žiedą, katrą man tėvas mano nupirko, o aš jo turu skepetaitę su parašu tėvo mano, katrą jam davė tėvas išvažiuojant manęs ieškot. O šitam laivūnui aš turėjau prisiekt, kad jis mane išgelbėjo, nes jis būtų mane paskandinęs. Jis, šits mano išgelbėtojas, pamiršo šitą patį žiedą ant lango toj milžino trobelėj, katroj aš gyvenau, nuėjo su tais žalnieriais jį atsinešti, o štai šits laivūnas paleido laivą ir paliko ten juos...
Teip čion visi karaliai pažiūrėjo, kad teisybė: tur jis žiedą! Tuojaus visi karaliai ir pats tėvas nusprendė tokį apgaviką sušaudyt. Ir, išvedę iš pakajų, sušaudė, o su šituom ją apženijo.
Ale neilgai trukus po svodbai šaukė kitas karalius tą karalių ant vainos. Skundžiasi į žentą, sako:
– Kas čion dabar bus?
O žentas sako:
– Tai tik niekai man su juom! Duosi man pulką žalnierių – aš nuėjęs sumušu jį į smulkius miltus.
– Galėsi imt – kad ir du.
– Man nereik – man bus vieno gana!
Atėjo toj diena, kada jau reik stot ant vainos, – išėjo su pulku kareivių, stojo prieš anuos. Kaip mosterėjo su tuom savo kardu, teip anuos visus nukirto – ir buvo po vainai!
Po kelių mėnesių susitaisė ans vėl karalius ir vėl šaukė ant vainos. Tas žentas nujojęs vėl visus iškapojo – jau tas karalius nė pradėt negali!
O toj karalaitė tuom tarpu pradėjo jo nekęsti: anas karalius, susižinojęs su jąj, pradėjo klausinėti pas ją, kuom jis teip gali kariauti, o anoj pati jo klausinėja, o jis, nieko pikto nedasiprotėdams, jai pasakė – sako:
– Aš turu tokį kardą, tai aš su juom teip kertu. Kad aš jo neturėčiau, tai aš nieko negalėčiau.
Ką ji padarys? Ėmė nuo jo tą kardą pavogė ir padavė anam karaliui, o jam kitą tokį padėjo, ir jiedu susišnekėjo, kad, jį užmušus, jiedu ženysis.
Ale tas karalius, pasmaginęs tą kardą, šaukia aną vėl ant vainos. O tas karaliaus žentas, paėmęs pulką kareivių, aina be baimės prieš anuos. Anas karalius kaip mosterėjo tuom kardu, teip šito visus nukirto, o jis mosuoja mosuoja su savo kardu – jau nieks nesidaro. Nežino, kas čion pasidarė... Anas karalius paėmė jį gyvą. Dabar daro rodą, kaip jį nužudyt. Vieni sako – pakart, kiti – sušaudyt, o kiti sako, kaip karalių pririšt prie jo paties žirgo vuodegos, tai jį ir teip uždaužys. Ir tuojaus jį pririšo prie to žirgo vuodegos. O tas jo žirgas labai kytras buvo: jis ėmęs jį užsimetė ant savęs ir nubėgo pas savo poną. O tas ponas, raganius, sako:
– Aš tau sakiau, kad tu teisybės niekam nesakytum, – matai, kaip tau parėjo...
Tuojaus žirgą nuo jo atėmė, o jį išgujo. Sako:
– Aik sau, tu to žirgo nevertas!
Ką jis darys... Aina dar sykį prašyt:
– Kur aš dabar aisu, kur aš pasidėsu?..
– Na, tai aš tavęs pasigailėsu, kad teip gražiai meldi. Žirgo jau neduosu, ale aš tau duosu tris žiedus. Aidams kaip priaisi girią, vieną mesk, tai tau bus kelias per girią. O kad priaisi marias, mesi antrą, tai tau bus sausas kelias. O trečią kaip mesi, tai tu viską žinosi ir galėsi pasiverst, į ką norėsi.
Padėkavojo tam raganiui ir išėjo. O aidams kad priėjo prie girios, tokios tankios, kad pereiti nagali, metė vieną žiedą – tuojaus jam pasidarė kelias. Perėjo per tą girią. Priėjo prie marių, metė antrą – tuojaus jam pasidarė per marias sausas kelias. Perėjo per marias, atėjo jau į tą karalystę, kur buvo jo pati, apsivedus jau su anuom karalium, atėjo netoli miesto, apsistojo prie vieno žmogelio. Metė tą paskutinį žiedą – pasivertė į labai dailų žirgą su aukso plaukais, su deimanto karčiais. Pamatė žmogelis, kad toks gražus žirgas stovi, – sako: „Aisu pasigaut, vesu pas karalių – gausu daug pinigų“. Ateina tas žmogus su apinasriu, o tas žirgas pats kiša galvą į apinasrį. Pasimovęs nuvedė pas karalių. Karalius jį nupirko, davė tam žmogui daug pinigų. Atėjęs pasakė savo pačiai – sako:
– Aš labai dailų žirgą pirkau. Aiva į stonią – parodysu!
Nuėjo į stonią. Pamatė toj karalienė – sako:
– Čion ne žirgas, čion mano vyras, o tavo mirtis. Tu žiūrėk, kad tu jį užmuštum.
Išgirdo tarnaitė, kad jau ketina tą žirgą užmušt, – atėjus sako:
– Kam tave tokį gražų Dievas sutvėrė, kad tave jau nor užmušt...
– Tai nieko, ką mane muš. Tik kada pirmąsyk duos, tai lėks mano dantis. Tai tu tą dantį paėmus nunešk ir įdėk į karaliaus lovą.
O kad atėjo tą žirgą mušti, tai kaip tik davė pirmąsyk, tai jo dantis lėkė ir įlėkė tai tarnaitei į žiurkštą. Toj tą dantį nunešė ir įdėjo karaliui į lovą. Tą žirgą užmušė, sudegino, o pelenus po laukus išbarstė.
Iš po nakties kad jau išaugo iš po karaliaus lovos o jau graži obelis! Karalius sako:
– Žiūrėk, kokia graži obelis užaugo!
O ta karalienė sako:
– Čion ne obelis, čion tai mano vyras, o tavo mirtis. Žiūrėk, kad ją iškirstum ir sudegintum, o pelenus po laukus išbarstytum.
Atėjus ta tarnaitė pas tą obelį sako:
– Jau tave iškirs.
– Ką kirs, tai nieko. Kaip kirs, tai toli lėks viena skiedra. Tai tu tą skiedrą nunešus įmesk į prūdą.
Atėjo kirst. Kaip tik pirmąsyk kirto, skiedra lėkė tolyn. Toj tarnaitė tą skiedrą pagriebus nunešė į prūdą ir įmetė. Tą obelį iškirto, sudegino ir pelenus po laukus išbarstė.
Potam buvo karšta diena. Tas karalius susimislijo ait maudytis į prūdą. Pamatė labai dailią antaitę plaukiojant. Užsimanė jis ją pagauti. Kaip jis ją tik griebt, tai toj vis tolyn. Ir tol jį viliojo, kol nuviliojo jau toli nuo drapanų, su sykiu – purpt išlėkė, tuojaus prie drapanų, apsirengė pasivertus į žmogų, pasiėmė tą kardą, užsikabino ant pečių, sako:
– Aik šen dabar!
Tas karalius prašosi:
– Aš nieko nekaltas, tai tavo pati kalta.
Ale jis nieko nelaukdamas nukirto jam galvą, paskui atėjęs nukirto tai savo pačiai, o su tąj tarnaite apsiženijo, ir buvo jis karalium, o ta tarnaitė – karaliene.

(Jonas Akmenukas iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Jonas Akmenukas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 295-305, Nr. 8
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal