NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5778&OId=3618
PAVADINIMAS: [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žmogų, saulę, mėnulį ir vėją]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno vienas žmogus su pačia, turėjo jiedu tris dukteris.
Sykį tas žmogus išėjo in laukus art. Apsiniaukę, šalta. Tas žmogus sako:
– Kad pasirodytų saulė o mane sušildytų, tai aš duočia jai vyriausią dukterį.
Teip tuo pasirodė saulė ir jį sušildė. O vyriausia duktė tuomsyk atnešė jam pietų. Sako tėvas:
– Aš tave pažadėjau saulei.
– Gerai, tėveli, kad pažadėjai – tekėsu.
Čia tuo pribuvo saulė ir nusigabeno ją.
Kaip parėjo tas žmogus aręs namo, klausia boba:
– O kur duktė?
Sako:
– Apženijau su saule.
Toliau tas žmogus nuvažiau in girią malkų kirst. Kirto per dieną, pakol susikrovė an vežimo – jau jį teip sutemė, kad jis kirvio savo rankose nemato. Sako:
– Kad nors mėnulis pašviestų – atiduočia jaunesnę dukterį.
Tuo mėnulis apšvietė – pasidarė šviesu teip kaip dieną. Tuomsyk ir duktė vidurinė atėjo pas tėvą: grybus rinkus suklydo ir susivėlino.
– Na, – sako tėvas, – aš tave, vaikeli, pažadėjau mėnuliui.
– Gerai, tėveli, kad pažadėjai, tai tekėsu.
Ir tuo pribuvo mėnulis ir nusigabeno ją. O kad jis parvažiau namo, klausia boba:
– O kur toj duktė, kad nepareina?
Sako:
– Aš ją apženijau su mėnuliu.
Atėjo šienapjūtė. Tas žmogus nuvėjo žolės pjaut. O jau karštis, kad dalgį jis negal rankose išlaikytie. Sako:
– Kad nors vėjas pūstų, būtų vėsiau, aš jam jauniausią dukterį pažadėčia.
Tep tuo ėmė vėjas pūst – jau jam gerai. Ale kaip syks ateina jauniausia duktė, atneša jam pietų. Sako:
– Aš tave, vaikeli, vėjui pažadėjau.
– Kad pažadėjai, tai tekėsu.
Čia tuo pribuvo vėjas ir nusigabeno ją. O kad jis parėjo namo, klausia boba:
– O kur duktė?
Sako:
– Aš ją apženijau su vėju.
Na, jau gerai, visas tris dukteris išleido. Ale praleido kokią porą nedėlių – išsiilgo jis vyriausios dukters. Eina pas saulę žentą in svečius. O kad atėjo, jau buvo vakaras. Sako saulė žentas:
– Sumaišyk miltų, iškepk tėvui blynų.
Tai duktė sako:
– Vakaras dabar – kaip čia pečių kurtie...
O saulė sako:
– Nereik ugnies: aš teip iškepsu, tik pilk man an galvos.
Toj tuo supylė an galvos – saulė tuo blynus iškepė. Tėvas pasisvečiavęs nuvėjo namo. O kad parėjo namo, tai jau buvo vakaras. Tuo sako bobai:
– Sumaišyk miltų – kepsim blynų.
– Ką tu dabar naktį išsimislei?! Čia nė ugnies nėra, nė nieko.
– Nereikia ugnies: aš moku teip juos iškeptie. – Sako: – Pilk man an galvos tešlą.
Toj boba suvertė jam an galvos tešlą, kad to diedo aplipo ir plaukai, ir ausys, ir akys, ir snukis – kad jis teip apsivėlė, kad jis ledva per tris dienas galėjo pirty išsipraustie.
Pergyvenęs jis vėl kelias dienas išsiilgo antros dukters. Aina jis pas mėnulį, pas savo dukterį. Atėjo – jau buvo vakaras, tamsu. Sako mėnuo žentas:
– Aik in sklepą, atnešk tėvui medaus.
O toj duktė sako:
– Kaip aš aisu in sklepą: teip tamsu...
– Tai nieko: aš pašviesu.
Mėnuo pirštą padėjo an tvoros – teip jai buvo matyt sklepe kaip dieną. Jis ten gerai pasisvečiau, sugrįžo namo, sako bobai:
– Aik in sklepą, atneši medaus.
– Ar tu paikas?! Kaip aš aisu, kad teip tamsu...
Sako:
– Aš pažibysu.
Boba išėjo in sklepą, o jis, padėjęs pirštą an tvoros, žibina. O tai bobai kaip tamsu, teip tamsu. Toj no kopėčių belipdama nusivertė – susikūlė snukį. Atėjo boba keikdama an diedo visa kruvina.
Praleido kelias dienas – išsiilgo jauniausios dukters. Aina aina, ale nuvėjo – da buvo šviesu. Ten toj duktė dailiai priėmė tėvą ir vyrą savo. O paskui sako vėjas:
– Paimk kailinius – aisim an vandens biskį pasivažinėtie.
– Prigersim.
– Ką tu... – sako vėjas. – Tik nešk skrandą: stuboj karšta – nors paplaukiosim.
Ji inmetė kailinius in upę, abudu užšoko an tos skrandos. Vėjas papūtė – nuvažiau teip kaip su luotu.
Parėjo tas diedas namo – sako bobai:
– Na, imk kailinius: stuboj šilta – aisim an upės pasivažinėtie.
– Ką tu šneki – ar jau visai durnavoji?! Mes nuskęsim! – sako boba.
– Ką tu nuskęsi... Aš mačiau, kaip mano žentas an skrandos plaukiojo.
Tep tuom pajėmė skrandą, nunešus in upę metė, ir šoko abudu an skrandos važuot. Skranda paskendo, o jų ir tik kojos pasirodė, ir tiek juos matė – nunešė vanduo.
PATEIKĖJAS: Jonas Akmenukas
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 219-221, Nr. 145
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas