NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5919&OId=3743
PAVADINIMAS: [Apie vaikus ir raganą]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vaikus ir raganą]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno viens žmogus girioj su pačia, turėjo jiedu sūnų ir dukterį. Toliau toj jo pati numirė – jis pajėmė kitą. Ale pateko sunkūs metai – nėr kas valgyt, o viso keturi šeimynos. Sako jis pačiai:
– Kas bus, kad neturim ką valgyt?..
O pati sako jam:
– Vaikus išveskim in girią. Paliksim, tai mum dviem tik bus daugiau duonos. O kad ne teip, tai atsiais visiem mirtie.
Iš pradžių da tėvas nenorėjo, toliau perkalbė jį pati, ir jis an to nedoro darbo pristojo. An rytojaus pabudino tą vaiką ir mergaitę, padavė po biskį duonos, sakydama močeka:
– Dabar nevalgykit: kada bus pietūs, tai suvalgysit.
Ir aina visi in girią. O kad nuvėjo in gilumą girios, sako tėvas:
– Dabar, vaikai, prineškit šakų – aš jum sukursu ugnį, kad jum būtų šilčiau, o mudu aisim malkų kirst. O kad prikirsim, tai atėję pajimsim jus.
Tie vaikai prinešė daugybę malkų, tėvas jiem užkūrė ugnį – paliko tuos vaikus ir, nuvėjęs toliau, pakabino pagalį an šniūro prie medžio. Tas pagalys, mėtomas no vėjo, barškė vis in medį, o tie vaikai mislio, kad tai jų tėvas kur netoli medžius kerta. O kad jau užsimanė valgyt, po tą šmotuką duonos suvalgė ir šilosi prie ugnies. Jau ir vakaras – tėvas vis kerta, neateina, o čia vis tas pagalys barška. Užsimanė jiedu miego ir sumigo. Išmiegojo per visą naktį, o kada pabudo, nežino, kur jiem ait. Aina jiedu giria – priėjo raganos stubelę. Pamatė ragana, kad du vaikai, – atėjo pas juos, pradėjo šnekyt. Sako:
– Aime in stubą. Aš jum nieko nedarysu, aš jum duosu gerai pavalgyt.
O tiem vaikam tik tas ir rūpi. Nusivedė in stubelę – tuo tą vaiką ragana uždarė, o toj mergaitė turėjo jai tarnautie. Sako: „Dabar gerai [tą vaiką] šersu – kaip nutuks, tai bus mā pečenka“. Šėrė tą vaiką geriausiais valgiais nedėlią, paskui atėjus ragana sako:
– Iškišk pirštą – pažiūrėsu, ar riebus.
Tas vaiks pajėmęs iškišo kaulelį – ragana pačiupinėjo, sako:
– Da brudas, da kūdas.
Šėrė kitą – sako:
– Parodyk pirštą.
Tas vėl kaulelį parodė. Sako:
– Da neriebus.
Teip papenėjo keturias nedėlias. Sako mergaitei:
– Kurk pečių – kepsu pečenką.
Toj mergaitė verkdama kūrina. O kad jau prikūrino, jau pečius karštas gana, sako ragana:
– Ką aš čia jus po vieną kepsu... Lįsk in pečių tu pirma, o paskui aną inkišu.
Toj mergaitė atsigulė skersai angą – ir nelenda. O toj ragana sako:
– Kaip tu atsigulei negerai... Šiteip gulėk.
– Na, kad aš, močiute, nemoku. Tu man parodyk.
Toj ragana ėmė kišt galvą in pečių. Toj mergaitė kaip griebė raganą už kojų, instūmė in pečių, uždarė pečių, paspirdė gerai – toj ragana sudegė. Paskui atėjus pas brolį paleido jį, sakydama:
– Dabar aisim: jau raganos nėra! Aš sudeginau ją.
Pajėmė jiedu sau gerai maisto an kelio, rado raganos skryniose daug žemčiūgų ir visokios rūšies brangių akmenų. Tas vaiks prisidėjo sau pilnus kišenius, o mergaitė prisidėjo in žiurkštą. Dabar sako vaiks:
– Aime, kad mes nors iš šitos prakeiktos girios išeitume.
Ėjo ėjo jiedu per kiek dienų – da toj giria vis jiem didesnė rodėsi. Priėjo didelę upę.
– Na, – sako tas vaiks, – dabar tai jau galas... Kaip per tą upę pereit? Nėra nė luotelio, nė lieptelio.
Ale atplaukė antelė. Sako seselė:
– Antele, perkelk mus per tą upelį.
Tuo toj antelė atplaukė. Tas vaiks užsisėdo an tos antelės ir perplaukė in kitą pusę. Paskui [antelė] atplaukus ir ją perkėlė pas brolį. Padėkavojo antelei jiedu, ėjo toliau. Paėjo porą valandų – pamatė savo tėvo namus. Tada jiedu kiek galėdami parbėgo namo. O kad parėjo namo, rado jau močeką mirusią. Tuo tie vaikai pasipylė savo brangius daiktus. Tas tėvas nunešęs pardavė kelis akmenėlius, gau dikčiai pinigų, pirko sau visokio maisto. Toliau jie turtingai gyveno.
PATEIKĖJAS: M. Aidukaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 256-257, Nr. 167
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas