NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=5929&OId=3749
PAVADINIMAS: [Apie karaliūną]
ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliūną]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk viens karaliūnas sumislio jot in svietą vandravot, kad kur sau paną paieškot. Pajėmė tarną ir išjo. Keliavo jiedu toli – niekur nieko neprijo. Bejojant pateko jiedu in didelę girią. Tąj giria keliaujant, jau juos pradėjo temtie, o jokį gyventoją neprijojo, kad kur jie galėtų pernakvot. Pamatė – aina tokia mergina in stubelę. Jiedu dajojo pas ją ir klausia:
– Ar mes negalėtume čion nakvynę gautie?
O toj mergina sako:
– Čia gyvena mano močeka ragana. Galėtumėt nakvot, ale geriau kad nenakvotumėt, ba galit no raganos kokią nelaimę atrastie.
Karaliūnas, to netbodamas, tuo su savo tarnu nuvėjo in stubelę. Sako:
– Labą vakarą.
– Dėkui, karaliūnai. Kur sveiks jodinėji?
– Joju svieto vandravot.
Prijėmė karaliūną, gerai pernakvojo. Anryt susirengė jotie. Karaliūnas sėdęs pajojo, o tarnas da taisė balną – išbėgus ragana iš stubos. Jau ir tarnas sėdėjo an arklio – sako ragana:
– Karaliūnas jau pajo – te tau šitą bonką: nuneši savo ponui an kelionės gero gėrimo.
Tarnas kaip tik pajėmė tą bonką, tai bonka trūko – apsilie arklys ir tuo jo arklys pastipo. Nusėdęs nuvėjo pas savo poną. Ale jam gaila buvo balno. Jis sugrįžo pajimt no to arklio balną – rado varną lesant tą jo arklį. Jis tą varną nušovė, pajėmė balną ir varną, ir nukeliau. Keliau jiedu visą dieną, tik prie vakaro išė iš girios. Prijojo jiedu karčemą. Toj karčemoj jiedu apsinakvojo. Tarnas padavė šinkoriu tą varną, kad išvirtų jam an vakarienės.
O toj karčemoj buvo lizdas žmogžudžių. Vakare atėjo dvylika žmogžudžių užmušt keleivius ir atimt turtą jų. O pirma to sėdo šinkorius su pačia ir tie žmogžudžiai vakarienės. Ten buvo matyt zupėj šmoteliai maži mėsos, – o tai buvo mėsa tos varnos. Tos varnienos kaip tik suvalgė po šmotuką, teip visi ir išvirto negyvi, ba toj varna jau buvo prilesus užtrūcyto arklio. Liko tik to šinkoriaus duktė. Toj duktė, norėdama prisigeryt karaliūnui, jam parodė visus turtus žmogžudžių. Bet karaliūnas tokių pinigų nejėmė ir pernakvojęs išjo toliau. Prijojo vienoj žemėj prie karališko miesto. O kad užjojo an rinkos, žiūri – visur popieros iškabytos, kad karaliūnaitė tokį žentą ims, katras jai užmys mįslį, o ji neatmys. O jei atmys, tai galva jo šalin. Karaliūnas atėjęs pas ją, užminė jai mįslį. Sako:
– Viens gyveno buvo, bet nieko nenužudė, o no jo keturiolika puolė.
Karalaitė sakė, kad atmysiant už trijų dienų. Vieną dieną mislio, kitą dieną, bet nieko neišmislio. Paskutinę naktį nuvėjo in karaliūno stubą, kur jis miegojo. Mislydama, kad jis miega, pradėjo jo klausinėt, kas tai per mįslis. O jis nemiegodams jai pasako:
– Varna prilesė užtrūcytos kumelienos – toj varna ir užsitrūcijo. Tą varną aš daviau išvirt. Suvalgė ją dvylika žmogžudžių ir du šinkoriai – išvirto negyvi. – O ji mislio, ar jis miegodams tą paslaptį neatidengs.
Toj karaliūnaitė kaip tai išgirdo, norėjo no jo išeit. Bet jis ją sulaikė ir nuvilko jai viršutinį rūbą.
Anryt ji pavadino dvyliką sūdžių: ji mįslį atmys, o jį apsūdyt an mirties. O kada stojo prieš sūdą, sako jis:
– Ji niekad nebūtų atminus. Ji atėjus pas mane klausė, tai aš jai pasakiau.
– O ar jūs turit kuom paaiškint, kad ji buvo pas jus?
Sako karaliūnas:
– Va aš turu jos viršutinį rūbą, katrą ji man davė už tai, ką aš jai pasakiau.
Sūdžios pamatė, kad tai jos, teisingai, rūbas, teip jai nusprendė:
– Karalaite, duok tą rūbą išsiūt auksu sidabru o stok prie vinčiaus, ba mįslį neatminei.
Ir teip tuo sutaisė balių, ir buvo viskas pabaigta.
PATEIKĖJAS: Aidukaitis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO METAI: 1905
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 265-266, Nr. 171
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas