NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6200&OId=3898

PAVADINIMAS: [Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Viso svieto bagočius ir klebono vaikas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks viso svieto bagočius. Jis nors ir viso svieto buvo bagočium, ale vaiką nė vieną neturėjo, tik vieną dukterį. O gale jo lauko buvo tokia stubelė, in žemę sulindus. Ale tas bagočius, būdavo, niekad ubagų į nakvynę neprijima.
Ale vieną dieną vakare atėjo toks senuks. Tas senuks prašosi į nakvynę. Sako tas bagočius:
– Kad mūs puikūs pakajai – nėr kur ubagui gulėt.
– Na, aš bile kokiam kamputy pernakvosu.
Pamislio tas bagočius:
– Na, tai jau gali gulėt.
Apsinakvojo tas senuks tokiam menkam pakajėly. O tam pakajėly gulė to bagočiaus duktė. Ale klauso toj duktė – vidurnaktį atėjo kažin kas po langu ir šaukia:
– Dieve Dieve, ar tu čia?
Atsiliepė tas senuks:
– Čia.
– Aš tavęs visą naktį ieškau, o niekur negaliu rastie. Gimė to biedno žmogaus sūnus – kokią jam dalį skirsim?
O tas senuks sako, kad
– Jam tegul šito bagočiaus teks turtai.
Jau išaušo, tas senuks išėjo. O toj duktė sako:
– Ale ką aš šią naktį girdėjau... Atėjo kažin kas po langu ir šaukia: „Dieve, ar tu čia?“ Sako tas senis: „Čia“. – „Aš tavęs visą naktį ieškau, o niekur nerandu. Gimė to biedno žmogaus sūnus – kokią jam dalį skirsi?“ O tas senis sako: „Šito bagočiaus turtai jam teks“.
Išgirdo tas bagočius tokią kalbą – dabar mislia: kas čia būtų? Mislia: „Kur čia dabar tas vaikas gimė?“ Siunčia vieną – sako:
– Aik tu pas tą stubelnyką, pažiūrėk, ar gimė jo sūnus.
Nuvėjo tarnas – dasižinojo, kad tikrai gimė jo sūnus. Parėjęs pasakė, kad tikrai teip yr. Jau tas bagočius persigando, kad jam turtai teks. Pasikinkė arklius, susėdo abudu su pačia ir nuvažiau pas tą stubelnyką. Sako tam stubelnykui:
– Jūs biedni, o aš vaikų neturu – duokit man tą vaiką. Mes nuvešim pakrikštyt ir mes jį užaugysim.
Tas stubelnykas sako:
– Aš turu daugiau vaikų – galit imt jį sau ir augykit.
O tas bagočius mislia: „Jau bus gerai“. Pasijėmė tą vaiką ir vežasi. Nuvažiau galą – ėmė sniegą prakasė pakelėj ir tą vaiką užkasė sniege. O tai buvo žiema.
Ale važiavo dvarokai su medžiais. Žiūri, kad pakelėj sniegas nutirpęs ir garuoja. Nuvėjo pažiūrėt – žiūri, kad vaikas guli. Tep tie vyrai tą vaiką pajėmė, suvyniojo, kas in ką turėjo, ir važuoja. Ale jau buvo vakaras, o da toli namo – atvažiau pas tą bagočių viso svieto, įsiprašė į nakvynę. Ale jie ten nakvoja. Ale viens aina, tai kits aina laukan pažiūrėt, o viens kito klausia:
– N’o ką, ar da radinys mūs gyvas?
– Da gyvas.
Nale tas bagočius klausia:
– N’o ką jūs tę turit, kad jūs teip ainat laukan tankiai?
Sako:
– Mes važuodami radom sniege vaiką.
Nuvėjo tas bagočius pažiūrėt – žiūri, kad tas pats vaikas. Sako:
– Duokit man tą vaiką, tai aš jį užaugysu, jei augs.
O tie dvarokai sako:
– Galit imt – kur mes jį padėsim... Mes turim kiekviens savo vaikų.
Dabar tas bagočius sako viens sau: „Aš jį rytoj kitaip padėsu: jau jį daugiau nieks neras...“
An rytojaus nusiuntė vyrą – sako:
– Aik ant ažero, iškirsk skylę ir gali ait namo, o aš ateisu pažiūrėt, ar gerai iškirtai.
Tas bernas nuvėjęs iškirto ir parėjo. O tas bagočius pajėmė tą kūdikį, nunešė ir inkišo tą vaiką po ledu ir pats nuvėjo namo.
Ten atėjo in kitą aketę mergos klebonijos žlugtą skalbtie – žiūri, kad išpluko iš po ledo vaikutis. Tos mergos tą vaiką tuo pagriebė, nunešė klebonui ir sako, kad išpluko iš po ledo tas vaiks gyvas. Tas klebonas tą vaiką tuo apkrikštijo ir sako:
– Tai dabar tegul būna jis pas mane per augintinį.
Tas vaikas jau paaugo, jau užaugo in dvidešimts metų – labai geras, išmintingas. Jis jam pavažnyčioja, kaip kur važuoja, pirmiau jam prie mišių tarnavo.
Ale tas klebonas padarė balių. Paprašė ir tą bagočių. Suvėjo daugiau, atvyko ir tas bagočius. Jiems ten bešnekant, nusišnekėjo tai no šio, tai no to, viens giria tą, kits – tai tą, o tas klebonas sako:
– Ale kad aš turu sūnų, tai sūnus, kad kito tokio an svieto nėra.
O tas bagočius sako:
– Nale iš kur kunigas gau sūnų: nė pačios neturi, o turi sūnų?
– Aš neturu pačios, o turu sūnų, o tu turi pačią, o sūnaus neturi.
Nale tas bagočius ėmė klaust pas tą kleboną:
– N’o kur jūs gavot tokį gerą vaiką?
Sako:
– Tą vaiką stebuklingai mergos iš ažero išėmė gyvą. Aš jį apkrikštijau, ir užaugo pas mane.
Tas bagočius kaip teip išgirdo, jau per jį visą šiurpuliai nuvėjo, kad tas vaikas jau užaugo net ir in vyrus, jo nuskandytas. Dabar mislia tas bagočius, kaip jis jį galėtų nutrotyt. Sako tas bagočius:
– Aš turu šeštoj karalystėj savo poną. Aš sykį an metų rašau jam gromatą, tai man reikia labai gero žmogaus, jam gromatą kad nuneštų. Leisk tu man savo tą sūnų, tai jis nuneš jam gromatą.
– Kur aš tau leisu teip toli tokį gerą vaiką!..
Iki tol jis klebonui niekad rankos nebučiau, o paskui jau jis jam rankas kojas bučiuoja, kad tik leistų. Ir išprašė tas bagočius no klebono tą vaiką.
– Na, – sako, – kad tep jau prašo, tai nunešk tu jam tą gromatą.
Parašė jis jam gromatą, padavė ir sako:
– Kaip ineisi in šeštą karalystę, tai rasi didelę upę. Pereisi per tą upę – rasi labai didelį dvarą. Tai ten paduok tą raštą.
Pajėmęs tą raštą, aina – ką jis darys... Aina aina, ėjo mažu pusę metų, ar daugiau, ar mažiau, – žinoma, kaip kitąsyk geležinių kelių nebuvo, – priėjo jau jis kelintoj karalystėj tokius puikius namus, sodai gražūs. Sako: „Aisu, mažu galėsu pernakvot“. Klausia jo:
– Iš kur tu, kur aini?
Sako:
– Aš esu iš tokios karalystės, nešu no viso svieto bagočiaus raštą ana in tokią žemę pas jo poną.
Tas vėl pradėjo pasakot, kad
– Aš turu tokią didelę obelį – būdavo, veda obuolius tokius, kad, būdavo, in viens kitą susimuša, tai būdavo už šešių mylių girdėt, o jų kvapas tai ir už šešių mylių, būdavo, kvepia. O dabar jau trys metai, kaip neveda. O aš iš tos obels, būdavo, didelį pelną gaunu. Tu, kaipo pakeleivingas, mažu tu kur dasižinosi, kas tai obeliai pasidarė, tai sugrįždams man pasakysi.
– Gerai, jei dagirsu, tai pasakysu.
Keliauja toliau. Priėjo da gražesnius namus. Sako: „Anuos namuos buvo gera nakvynė – reik užeit ir čia, mažu bus gerai“. Užėjo tenai – klausia jo:
– Iš kur tu esi ir kur aini?
– Aš esiu iš tos ir iš tos žemės, aš užaugytas pas kleboną, to klebono išprašė viso svieto bagočius, kad aš neščia jo gromatą in šeštą karalystę pas jo poną.
Prisiklausinėjo no jo, kas toj žemėj girdėt, o jis jam, kaipo keleiviui, pasakoja savo naujienas. Sako:
– Aš turiu tokią upę, pro mane aina. Būdavo, vynu tekėjo. Ir kažin kas tai pasidarė – jau trys metai, kaip neteka. O aš iš jos didelį pelną turėjau. Mažu tu kur apsiklaustum, kas jai yra, o sugrįždams man pasakytum.
– Gerai, jei išgirsu, tai pasakysu.
Ėjo toliau – priėjo da gražesnius namus. Žiūri in juos ir sako: „Užeisu čia į nakvynę – mažu ir čia bus man tokia gera nakvynė“. Užėjo tenai – ir ten teip jau išpasakojo, iš kur, koks, kur aina. O tas ponas sako:
– Aš tau papasakosu, kokios pas mus naujienos. Aš turėjau dukterį. Ją išauginau labai gražiai. Vieną sykį išėjo in sodą pavaikščiot – ir prapuolė nežinia kur, o jau trys metai. Mažu tu aidams kur ją apsiklaustum, tai grįždams mā pasakysi.
– Gerai, kad kur apsiklausiu, tai grįždams pasakysu.
Da ėjo jis ten kiek dienų – daėjo tą upę. Pérė per tiltą, netoli no tos upės rado dvarą neišpasakyto didumo. Atėjo an to dvaro – niekur nieko jis nerado. Atėjo in pakajus – rado tik vieną paną. Padavė tai panai gromatą. Pana, gromatą perskaičius, sako:
– Gromata kaip gromata. Ale tau čia jau bus negerai. Kaip parlėks šito dvaro ponas – smakas su devyniom galvom, tai tave sudraskys.
– Ale, – sako jis, – kad ir sudraskys, ale ko aš da klausu. Aš kaip ėjau, priėjau tokius namus. Aš ten apsinakvojau. Jis turi tokią obelį, kad obuolys in obuolį susimuša in viens kitą, tai už šešių mylių buvo girdėt, o dabar neveda jau trys metai. Pas kitą nakvojau, tai sakė, kad jis turi upę, vynu tekančią, o dabar jau trys metai, kaip neteka. O kad jau ėjau toliau, užėjau pas kitą, tai anas sakė, kad jo duktė jau trys metai, kaip prapuolė nežinia kur. Mažu tu žinai apė tuos daiktus?
– Aš nežinau. Smakas tai žino, ale ar jis pasakys...
Ale, jiem ten bešnekant, jau klauso – žemė dreba. Sako toj pana:
– Kur aš tave padėsu: jau smakas parlekia! – Sako pana: – Lįsk tu man po andaroku, tai mažu liksi gyvas.
Tas smakas parlėkė – kaip tik inėjo in pakajus, sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
O toj pana sako:
– Vai, kas čia smirdės... Kaip ėdei žmonis, tai tau ir smirda.
Rado tas smakas an stalo padėta jam valgio – atsisėdęs paėdė. O jau tas baimę kenčia po andaroku. Sako tas smakas:
– Paieškok tu man galvas.
– Na, tai akšę.
Atėjo tas smakas, atsisėdo. Ji jam ieško galvas, ale sykiu neva užmigo. Smegt jam peiliu in galvą.
– N’o kas tau, ar užmigai?
– Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau...
– N’o ką tu sapnavai?
– Sapnavau, rodos, ten tokiuos gražiuos namuos labai gražūs sodai, o viena obelis, būdavo, veda tokius obuolius, kad in viens kitą susimuša, tai už šešių mylių girdėt, o dabar jau trys metai, kaip neveda.
O tas smakas sako:
– Tai čia ne sapnas, čia teisybė. Aš ten kaip laksčiau, tai aš jam pagadinau. Kad jis žinotų, pasirinktų iš paupių ten visokių šapelių, parūkytų tą obelį – ir vėl vestų, kaip vedė.
Dabar vėl jam ieško galvą ir vėl neva užmigo. Ir vėl jam peiliu neva indūrė in galvą.
– Na, – sako tas smakas, – jau tu vėl užmigai?
– Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau...
– N’o ką vėl tu sapnavai?
– Sapnavau, rodos, kad buvau tokiuos namuos, tenai buvo upė, vynu tekanti, o dabar jau trečias metas, kaip neteka.
– Na, tai čia ne sapnas, ale teisybė – teip yr. Ale aš ją užgadinau, tai ji neteka. Ale kad jis žinotų, tik užtaisęs muškietą, šautų aukso kulka in tą upę, tai kaip tekėjo, teip ir tekėtų.
Dabar ji jam vėl ieško galvą. Ale jam bakst in galvą peiliu. Sako smakas:
– Jau tu užmigai vėl?
– Ką užmigau, tai užmigau, ale ką sapnavau, tai sapnavau. Rodos, kad buvau tokiuos namuos kaip ir dvare. Pasakojo, rodos, tas ponas, kad, sako, „mano dukterį išnešė iš sodo kažin kas kur, jau trys metai...“
– Na, tai tu pati – ar tu nežinai? – Ale sako tas smakas: – Ar tu žinai, kokia dabar adyna?
– Na, tai mā pasakyk, – prašo toj pana.
Sako smakas:
– Negali tau visko sakyt.
– Na, tai kam tu gali sakyt, kad mā nesakysi? Aš tau ir galvą ieškau, ir valgį steliuoju.
Sako:
– Kad dabar pasakytų viens an kito: „Kad tu akmeniu stotum!“ – teip ir stotų.
O tas vaikins po padurku sako:
– O kad tu, smake devyngalvi, akmeniu stotum!
Teip tas smakas ir išvirto akmeniu. Dabar jau jie visą liuosybę gavo. Vaikščioja jiedu, geria, valgo, linksminasi. Imtų jie iš tenai visko, ale ką jie gali panešt pėkšti... Ką galėjo pakelt brangių daiktų, pajėmė. Paliko tą dvarą ir aina jiedu. Ėjo ėjo, atėjo toj pana pas savo tėvus. O kokios ten linksmybės buvo, kad žmogiškas liežiuvis apsakyt negali!
Jau jis, ten kelias dienas pasibovijęs, aina prie namų. Patiko tokį senuką. Klausia senuks:
– N’o ką, ar jau smakas pavirto in akmenį?
Sako tas vaikins:
– Jau pavirto.
– Na, tai te tau gromatą – parnešęs paduosi tam viso svieto bagočiui.
Atėjo jis pas tą, kur turi tą upę.
– O ką, ar dasižinojai apė mano upę?
Sako:
– Dagirdau. Imk užtaisyk muškietą, indėk aukso kulką ir šauk in tą upę, tai tuo tekės.
Kaip tik teip padarė, teip jau ir bėga vynas. Jis to vyno atsigėrė. O tas ponas jam už tai davė kočą, ketvertą arklių, važinėtoją ir keturis varšauckus aukso. Jau jis dabar važuots važuoja. Atvažiau pas tą obelį. Jis pats pagraibė ten visokių šapelių, parūkino tą obelį – ir jau toj obelis sprogsta ir obuoliai mezga. Jau tas pons iš džiaugsmo nežino, ką jam duotie. Ale kad jam nieko nereikia: jau jis visko tur. Važuoja jis namo. Parvažiau pas tą viso svieto bagočių. Tas kaip jį pamatė, tai jo ir plaukai an galvos atsistojo: jis parašė tam smakui, kad ans jį suėstų, o dabar jis jau važuots parvažiau. Dabar padavė jis jam tą gromatą. Tas bagočius tą gromatą perskaitė, kad smakas pavirto in akmenį. Tep tas pons nubėgo in sodą ir pasikorė. Tą gromatą padavė tai pačiai bagočiaus, tai tę rado parašyta, kad ko no graičiausia dukterį apženytų su juom. Ir tuo padavė užsakus, ir tas pats klebonas, ką jį augino, jį suvinčiavojo. Ir dabar mažu da ponauja tuos dvaruos, jei da gyvas.

PATEIKĖJAS: Ona Aidukienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1901

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 466-473, Nr. 276
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal