NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6843&OId=4387 PAVADINIMAS: [Arklys, ežys ir levas] ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA: Rankraštinė versija [Arklys, ežys ir levas] DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys FIKSACIJOS TIPAS: Redaguota versija STILIUS: Liaudiška kalba TEKSTINIS TURINYS: Arklys, pakol buvo jaunas, visiem prisidavė, ale kaip paseno, gaspadorius norėjo užmušt. Tada arklys pasakė:
– Geras gaspadoriau! Už tai, ką aš tau slūžinau viernai, duok pakaustyt mane plieno patkavom.
Ir kaip norėjo, teip stojosi. Paskui padėkavojo savo geradėjui ir nuėjo in pagirį, kur kaip galėdamas maitinosi.
Tam karte vaikštinėjo levas tuo pagiriu. Labai apsirūstino, kad šyvis neklaupė prieš, jį ir pasiklausė:
– Kas do vienas esi?
Atsakė arklys, kad vadinasi Arklevičiu. Čia levas mandraudamas pasiklausė, ką jis mokąs, ir nedavė nė žodžio tart arkliui, paėmė akmenį, katras gulėjo netoli jo, in savo lopas, suspaudė teip, net pradėjo vanduo sunktis iš akmens. Tai matydamas arklys pasakė:
– Tai viskas niekai! Mesk tik akmenį an žemės.
Levas išpildė jo norą. Paskui arklys grybštelėjo akmenį su koja – tuojaus nusirito kibirkštis. Žiūrėdamas ant to, levas nusidūmojo ir labai malonėjo teip padaryt, kaip arklys: pradėjo spardyt akmenį, ale nepasirodė o nė kibirkščiukė! Tada pasakė:
– Kaip man žiūrint, tau geriau išpuola būt žvėrių karalium...
Paskui nutimpino levyščias in girią. Tuo tarpu susitiko vilką, kuris spaciravodamas ieškojo sau laimikio, ir atsiklaupė prieš levą, kaipo prieš karalių.
– Tai neteisybė, – pasakė vilkas. – Kas jūs mylistą yra stone numest no tos gadnasties?
– O matai, kad atsirado toks...
– Tai prašau jūs mylistos pasakyt, kas yra karalium?
Levas pasakė, kad Arklevičius:
– Tu, jį pamatęs, labai nusigąsi...
Ką tik levas ištarė tuos žodžius, pasakė vilkas:
– Oi, jūs mylista, aš tokius Arklevičius ne tik mačiau, ale ir valgiau.
– Nagi, tu laidokė, da ginčysies su manim?!
Paskui paėmė vilką in lopas, iškėlęs in viršų, kad pamatytų naują karalių, ba arklys buvo netoli ant pievos už kalnelio. Levas suspaudė vilką nemylaširdingai, net to žarnos pradėjo verstis!
– Matai, icliau, tik pamatei jį – jau pradėjai stipt...
Paskui užpykęs metė in kelmą ir sutrupino jo kaulus.
An galo levas ėjo, nuleidęs galvą, toliau ir užsistojo ant ežio, katras gulėjo po samanom, ir susibadė koją.
– Kas per velnias! – tarė levas, išrisdamas aną iš po samanų, ir pradėjo klausinėt, kokius jis darbus moka. Tas atsakė, kad labai greitas. Paėmė noras levą eit su juo lenktyn, o ežys sutiko an to:
– Jūs mylista stokite pirma, kaipo kolieka, o aš, kaipo greitas, stosiu paskui.
Čia levas atsitūpė an paskutinių kojų, laižydamas skaudamą koją, tada ežys įsikarė levui in uodegą, ir levas, nejusdamas, kad su savim ežį neša, bėgo smarkiai. Kaip jau buvo pusiaukelė, levas atsigrįžo, ar toli jo prietelius. Tąsyk ežys nusprūdo no uodegos ir pasakė:
– Nežiūrėk, nežiūrėk – aš jau už tavęs.
Čia levas kaip nušutytas pradėjo graudžiai rėkt ir tarė:
– Kam aš savo čia šlovę žudinu? Visi durniai mane pereina ir tąso už nosies – tuščia jų! Mesiu Lenkų karalystę...
Paskui ir apleido mūs žemę.
FIKSUOTOJAS: Mikalojus Akelaitis FIKSAVIMO METAI: 1860 SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas P.83-85. Nr. 75. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.) SKELBTA LEIDINYJE: Leidinio aprašas, Nr. 34 ©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas ©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Atgal |