NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=6843&OId=4387

PAVADINIMAS: [Arklys, ežys ir levas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Arklys, ežys ir levas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Ar­klys, pa­kol bu­vo jau­nas, vi­siem pri­si­da­vė, ale kaip pa­seno, gas­pa­do­rius no­rė­jo už­mušt. Ta­da ar­klys pa­sa­kė:
– Ge­ras gas­pa­do­riau! Už tai, ką aš tau slūži­nau vier­nai, duok pa­kaus­tyt ma­ne plie­no pat­ka­vom.
Ir kaip no­rė­jo, teip sto­jo­si. Pas­kui pa­dė­ka­vo­jo sa­vo ge­ra­dė­jui ir nu­ė­jo in pa­gi­rį, kur kaip ga­lė­da­mas mai­ti­no­si.
Tam kar­te vaikš­ti­nė­jo le­vas tuo pa­gi­riu. La­bai ap­si­rūs­ti­no, kad šy­vis neklau­pė prieš, jį ir pa­si­klau­sė:
– Kas do vie­nas esi?
At­sa­kė ar­klys, kad va­di­na­si Ar­kle­vi­čiu. Čia le­vas man­drau­da­mas pa­si­klau­sė, ką jis mo­kąs, ir ne­da­vė nė žo­džio tart ar­kliui, pa­ė­mė ak­me­nį, kat­ras gu­lė­jo ne­to­li jo, in sa­vo lo­pas, su­spau­dė teip, net pra­dė­jo van­duo sunk­tis iš ak­mens. Tai ma­ty­da­mas ar­klys pa­sakė:
– Tai vis­kas nie­kai! Mesk tik ak­me­nį an že­mės.
Le­vas iš­pil­dė jo no­rą. Pas­kui ar­klys grybš­te­lė­jo ak­me­nį su ko­ja – tuo­jaus nu­si­ri­to ki­birkš­tis. Žiū­rė­da­mas ant to, le­vas nu­si­dū­mo­jo ir la­bai ma­lo­nė­jo teip pa­da­ryt, kaip ar­klys: pra­dė­jo spar­dyt ak­me­nį, ale nepa­si­ro­dė o nė ki­birkš­čiu­kė! Ta­da pa­sa­kė:
– Kaip man žiūrint, tau ge­riau iš­puo­la būt žvė­rių ka­ra­lium...
Pas­kui nu­tim­pi­no le­vyš­čias in gi­rią. Tuo tar­pu su­si­ti­ko vil­ką, ku­ris spa­ci­ra­vo­da­mas ieš­ko­jo sau lai­mi­kio, ir at­si­klau­pė prieš le­vą, kai­po prieš ka­ra­lių.
– Tai netei­sy­bė, – pa­sa­kė vil­kas. – Kas jūs my­lis­tą yra sto­ne nu­mest no tos gad­nas­ties?
– O ma­tai, kad at­si­ra­do toks...
– Tai pra­šau jūs my­lis­tos pa­sa­kyt, kas yra ka­ra­lium?
Le­vas pa­sa­kė, kad Ar­kle­vi­čius:
– Tu, jį pa­ma­tęs, la­bai nu­si­gą­si...
Ką tik le­vas iš­ta­rė tuos žo­džius, pa­sa­kė vil­kas:
– Oi, jūs my­lis­ta, aš to­kius Arklevičius ne tik ma­čiau, ale ir val­giau.
– Nagi, tu lai­do­kė, da gin­čy­sies su­ ma­nim?!
Pas­kui pa­ė­mė vil­ką in lo­pas, iš­kė­lęs in vir­šų, kad pa­ma­ty­tų nau­ją ka­ra­lių, ba ar­klys bu­vo neto­li ant pie­vos už kal­ne­lio. Le­vas su­spau­dė vil­ką ne­my­la­šir­din­gai, net to žar­nos pra­dė­jo vers­tis!
– Ma­tai, ic­liau, tik pa­ma­tei jį – jau pra­dė­jai stipt...
Pas­kui už­py­kęs me­tė in kel­mą ir su­tru­pi­no jo kau­lus.
An ga­lo le­vas ėjo, nu­lei­dęs gal­vą, to­liau ir už­si­sto­jo ant ežio, kat­ras gu­lė­jo po sa­ma­nom, ir su­si­ba­dė ko­ją.
– Kas per vel­nias! – ta­rė le­vas, iš­ris­da­mas aną iš po sa­ma­nų, ir pra­dė­jo klau­si­nėt, ko­kius jis dar­bus mo­ka. Tas at­sa­kė, kad la­bai grei­tas. Pa­ė­mė no­ras le­vą eit su juo lenk­tyn, o ežys su­ti­ko an to:
– Jūs my­lis­ta sto­ki­te pir­ma, kai­po ko­lie­ka, o aš, kai­po grei­tas, sto­siu pas­kui.
Čia le­vas at­si­tū­pė an pas­ku­ti­nių ko­jų, lai­žy­da­mas skau­da­mą ko­ją, ta­da ežys įsi­ka­rė le­vui in uo­de­gą, ir le­vas, ne­jus­da­mas, kad su sa­vim ežį ne­ša, bė­go smar­kiai. Kaip jau bu­vo pu­siau­ke­lė, le­vas at­si­grį­žo, ar to­li jo prie­te­lius. Tąsyk ežys nu­sprū­do no uo­de­gos ir pa­sa­kė:
– Nežiūrėk, nežiūrėk – aš jau už ta­vęs.
Čia le­vas kaip nu­šu­tytas pra­dė­jo grau­džiai rėkt ir ta­rė:
– Kam aš sa­vo čia šlo­vę žu­di­nu? Vi­si dur­niai ma­ne per­ei­na ir tą­so už no­sies – tuš­čia jų! Me­siu Len­kų ka­ra­lys­tę...
Pas­kui ir ap­lei­do mūs že­mę.

FIKSUOTOJAS: Mikalojus Akelaitis

FIKSAVIMO METAI: 1860

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
P.83-85. Nr. 75. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose : [studija]. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 34

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal