NUORODA: http://knygadvaris.lt/fiksacijos.php?FId=9924&OId=7004

PAVADINIMAS: Teksto 1997 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo sūnų. Ale tas sūnus sumislio jau vestie, tik vis negalėjo sau mergą rastie. Jis dasižinojo, vienoj karalystėj buvo labai graži karalaitė viena, o prie jos da dvi surinktos tokios mergos vieno veido. Parašė jis pas ją laišką, kad nor jis ją vestie už moterį. O anoj jam atrašė: „Kap aš galiu už tavęs aitie, kad tu man tik tiek giliuoji kap po padu purvas...“ Jau jam nė pas ją važuotie, nė laišką siųstie, kad jau teip baisiai atsakė. Jis dikčiai išmintingas buvo, kaipo karaliaus sūnus, apė viską, ale jis labai gerai suprato sodaunykystą. „Na, palauk, – sako, – ar aš tave neingriebsu...“
Jis davė sau padaryt tris obuolius: vieną – sidabro, antrą – aukso, o trečią – deimento labai gražius. Pajėmė gerai pinigų an kelio ir tuos obuolius. Aina jis in tą karalystę. Atėjo an to karaliaus dvaro, klausinėja tenai, ar negautų tarnystą prie sodaunyko. Pasisakė, kad jis yr puikus sodaunykas ir aina tik pas karališkus sodus. Davė žinią karaliui apie jį. Žinoma, kad ir tur daug karalius tarnų, ale jam daug ir reikia, prijėmė jį in sodą. Trūsinėja jis ten vieną dieną, kitą. Kaip aina toj karaliaus duktė – vis vidurij, o anos, tarnaitės, vis iš šalių, tai jis jom gražiai takelius pabarsto, kiteip kvietkas apžiūri, ir teip ko toliau, to labjau jis patiko. Aną senąjį sodaunyką paleido, o jam padavė valdyt sodą. Jis, kaip jaunas vyras – miklus, apsižiūri savo darbą, o paskui, atsisėdęs pas savo būdą, bovijasi su sidabro obuoliu.
Aina tos panos ir mato, kad jis su tokiu gražium obuoliu bovijasi. Sako toj karalaitė savo mergom:
– Aikit viena paklaust, ar neparduotų tas sodaunykas tą obuolį.
Atėjo viena, sako:
– Ar neparduotumei tą obuolį?
– Aš už jokius pinigus jo neparduosu. Ateikit viena pas mane in būdą naktij pernakvot, tai aš teip atiduosu.
Atėjus pasakė panai, kad nė už jokius pinigus neparduoda, tik šiteip tai atiduotų.
– Na, tai aikit viena, kas jau ten, ale obuolį atiduos.
Nuvėjo viena pas jį in būdą, jis su jąj žmoniškai apsiėjo. Pernakvojo jiedu. An rytojaus davė jai tą obuolį, o ji atnešė tą obuolį karalaitei. Klausė jos:
– N’o ką, kaip jūs ten nakvojot?
Sako:
– Labai gerai, apsiėjo žmoniškai...
An rytojaus jis, savo darbą atlikęs, atsisėdęs pas būdą, bovijasi su aukso obuoliu. Pamatė toj karalaitė, kad jis bovijasi da su gražesniu obuoliu, siunčia kitą:
– Aik paklausk, ar neparduotų tą obuolį.
Nuvėjus paklausė. Pasakė teip kaip pirmai, kad kiteip neduos, kaip tur su juom pernakvot. Antrąkart pernakvojo su antra, atdavė aukso obuolį. Parnešus atidavė karalaitei. O jis, vėl savo darbą atlikęs, atsisėdęs pas būdą, bovijasi su deimento obuoliu. Pamatė toj karalaitė, kad jis su tokiu obuoliu bovijasi, sako:
– Kas jis čia per viens, kad jis tokių daiktų turi, kokių mūs žemėj visai nėra! Aik tu, paklausk, ar jis parduotų man tą obuolį.
Atėjo viena, sako:
– Ar tu neparduotumei tą obuolį mūs karalaitei?
– Parduot aš neparduosu. Jei nor tą obuolį karalaitė gautie, tai tegul ateina ji pati su manim pernakvot, tai aš jai teip atiduosu.
Toj karaliūnaitė labai goti buvo, aina pas jį in būdą. Atėjo. Jiedu pasimylėjo, pernakvojo, nieko pikto nedarydami. An rytojaus pasidėkavojo už gerą nakvynę, atidavė jai tą deimento obuolį.
Dabar jau jis obuolių netur. Ką jis ten pradės? Sako tam karaliui, kad
– Jau aš aisu toliau in kitą karalystę, rasi kur užeisu geriau.
Toj karaliaus duktė sako:
– Dabar kaip ais tas sodaunykas per karalystes, tai jis mus apjuoks, kad mes su juom gulėjom. Reik jį pašaukt atsisveikyt, išvirt jam tokį stiklą arbatos, kad jis užmigtų, o paskui miegantį išmesu ten iš kelinto gyvenimo per langą žemyn, tai ir bus po juo.
Teip ir padarė. Pašaukė jį atsisveikyt, ką gražiai tarnavo, ir nešė porą stiklų arbatos – jam ir sau. Jis, kaipo nepaikas vyras, mislia, kas čia gal būtie iš tos arbatos. Jis ėmęs, kaip ji biskutį nusikreipė, ir apmainė, pradėjo gert, išgėrė. Kaip tik išgėrė toj pana, žiūri – jau snaudžia, tolyn ir būtinai užmigo. Kada ji užmigo, tada jis ją in lovą ir tada su jąj jau nežmoniškai apsiėjo. Kada pabudo toj pana, žiūri, kad jiedu guli lovoj. Atsikėlė tas sodaunykas iš lovos ir sako:
– Jau dabar aisu.
O toj pana sako:
– Kad tu šitoks išmintingas, jau aisu ir aš su tavim. Kad tu šiteip padarei, ką gi aš dabar čia veiksu?
– N’o kur aš tave, karalaitę, padėsu?
– N’o kur tu būsi, ten ir aš.
– Gerai, galėsim aitie. Ale tau bloga su manim išeit. Pirma paimk pinigų an kelio, o paskui prašyk pas tėvą, kad tau duotų gražų kočą, ketvertą gerų arklių ir sakyk, kad už važnyčią tegul bus sodaunykas: „Aš važuosu biskutį pasivažinėtie...“
Pasijėmė sau pinigų, paprašė tėvo, kad pakinkytų ketvertą arklių in kočą ir sako:
– Už važnyčią tegul bus sodaunykas.
Tuojaus viskas stojos pagal prašymą, ir jiedu išvažiau. Važiau važiau, jau ir prievakarė, sako karalius:
– Kur teip ilgai jiedu dingo?
Jau ir vakaras, jau išėjo ieškot, ale kur ras... Jiem dešimts kelių, o aniem viens. Nuvažiau jau gerai toli. Pernakvojo, pasivalgė, atsigėrė, sako:
– Po nakvynei da čia negalim gyvent, nes mus ras.
Išvažiau toliau. Jau jie ir pinigus pabaigė, reik jau porą arklių parduot. Pardavė porą arklių, su pora važuoja. Jau ir vėl subaigė pinigus, kaip senovėj neką gaudavo už arklius. Sako:
– N’o kuom dabar misim? Reiks parduot kočą.
Pardavė kočą, joja raiti. Jau jie ir tuos pinigus pabaigė.
– Dabar, – sako, – ką darysim? Reik ir paskutinius arklius parduot.
Pardavė paskutinius arklius, aina jau jiedu pėkšti. Ale jai, kaipo karalaitei, pėkščiai negerai ait. Sako:
– Aš nupirksu karutį ir vešu aš tave.
Nupirko karutį, veža ją. Kaip in pakalnę, jis ją veža. Sako:
– Jau pailsau, tu mane dabar vežk prieš kalną.
Ji veža jį. Jau teip jau jiedu parėjo in savo karalystę, in savo (jo) tėvo miestą. Pasamdė stubą jai, o pats nuveina pas tėvą. Ateina vėl pas ją:
– Na, – sako, – ką mudu dabar veiksim abudu?
Ėmęs nupirko kelis gorčius arielkos, miereles, sako:
– Dabar tu čia šinkuok, gal uždirbsi nors an duonos, o aš aisu, [ar] negausu kur darbo.
Jis išėjo pas savo tėvą, – o jis ją bausdams, ką ji jam atrašė, kad jis nė purvo nevertas, – pasakė, kaipo karaliūnas, savo kareiviams keliems:
– Aikit, tenai yra nauja karčemaitė. Nuvėję tą arielką tos jaunos šinkarkos išgerkit, pinigų neduokit, o da ir mieras išmuškit.
Tiem bile tik pasakė. Nuvėję išgėrė, kiek ji ten turėjo, da ji prašo pinigų, – kas davė! Da jie išeidami ir mieras išdaužė!
Parėjęs klausė:
– N’o ką, ar gerai šinkavai?
– Duok jau pakajų! Atėjo kareiviai, išgėrė visą arielką, nemokėjo ir mieras išmušė!
– Tai blogai, tai jau tau šita prekystė nesiseka.
Ėmęs nupirko kelias kapas puodų, sako:
– Nešk an rinkos ir pardavinėk.
Nepratus tokių bėdų, nale ką darys – stovi pas tuos puodus. O jis, pasikinkęs in karietą, atvažiau an rinkos, sykį pervažiavo per tuos puodus, apsisukęs – antrusyk, – kasžin ar koks liko sveikas, ar ne, ir nuvažiau. O kaip tik jiedu parėjo, tuojaus padavė užsakus, kad su tokia ir tokia karalaite tokios žemės. Atėjo jis vėl pas ją:
– N’o ką, – sako, – kaip gerai pardavei puodus?
– Kas jau čia parduos! Atvažiavo koks jenerolas, suvažinėjęs puodus nuvažiau sau.
– Dabar jau bus mum blogai, kad tu ant nieko dalies neturi. – Sako: – Aš aisu pas karalių, karaliaus sūnus ženijasi, bus dabar svodba, rasi aš gausu per kokį ten tarną ant svodbos ir tave gal ten priteiksu an svodbos.
Nuvėjo pas tėvą – jau ten svodba surengta. Jis ten pasakė, kas bus, kaip tur daryt. Atėjo jis pas ją, sako:
– Gavau per tarną ir tave priteikiau per pakajavąją, nes dabar an svodbos daug reikia.
An rytojaus nuvėjo jiedu pas karalių. Neva jau juos ten prijėmė, ale sako jis jai:
– Tu kaip neši in stalą valgius, tai ir dėl manęs užkavok kokią pečenkaitę ir atnešk in šitą pakajuką.
Jau veselija. Čia muzikos žaidžia, šoka. Karalių, ponų daug suprašyta. O jis pasakė, kaip tik toj merga neš valgius, tai tuojaus grajyt ir ją vest šokt. Pažaidė, pašoko. Po šokiui jau reik nešt valgio, o jau ji dėl savo sodaunyko tur mėsos šmotą pasikišus. Kaip tik nešė, teip tuojaus jėmė žaist ir ją vest šokt. O ji nenor, nes ji mėsos tur pasikavojus. Ale tie nieko nežiūri – ją šokyt! Kaip tik jėmė šokt, ta mėsa išpuolė iš žiurkšto. Tuo visi rankom suplojo, kad kukarka apsivogė, o ji nabagutė stovi rankas nuleidus iš gėdos.
In tąsyk išeina ir tas jos jaunikaitis iš kamaraitės karališkuose rūbuose. Ji nusigando, o jis sako:
– N’o ką, ar tu mane pažįsti?
– Pažįstu.
Mato, kad tas pats sodaunykas. Sako:
– Aš tave už tai teip varginau, ką tu man teip nežmoniškai atrašei.
O paskui ją tuojaus nugabeno in kitą stubą. Jau dėl jos drabužiai buvo surengti. Ją nuprausė, aprengė karališkai. Nuvažiau paskui in bažnyčią ir apsivedė. Sugrįžę gerai pasilinksmino, ir buvo iksmert jis karalium, o ji karalienė.

PATEIKĖJAS: Juozas Aidukaitis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1897

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k., Vilkaviškio pav.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 186-190, Nr. 88
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 3. Lietuviškos pasakos įvairios. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Įvadą parašė Leonardas Sauka. Paaiškinimai Kosto Aleksyno, Leonardo Saukos. Vilnius: Vaga, 1997. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, Nr. 88
Lietuviškos pasakos yvairios. surinko Dr. J.Basanavičius. Chicago (Ill.): Turtu ir spauda "Lietuvos", D.3. – 1904.

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Atgal